„Nesuvokiama, kad Kaunas, turintis seniausią Lietuvoje išlikusį kino teatrą „Romuvą“, jo tarsi ir neturi“, – sostinėje įsikūrusios nekomercinio kino mekos kino centro „Skalvija“ direktorė Vilma Levickaitė neslėpė nuostabos ne tik dėl liūno, į kurį įklimpo „Romuva“, bet ir dėl miesto ambicijų turėti savo kino studiją.

Jos vadovaujama įstaiga – ilgus dešimtmečius veikusio kino teatro „Planeta“ įpėdinė, nepriklausomybės metais reorganizuota į kino centrą „Skalvija“. Patogioje ir patrauklioje vietoje miesto centre įsikūrusią įstaigą kino mėgėjai pamėgo ne dėl įspūdingų architektūrinių ar technikos sprendimų: juos čia atvilioja įvairios nekomercinio kino programos, nemokami filmų seansai.

Be darbo stažo kultūros srityje, menotyros ir vadybos studijų diplomus turinti V.Levickaitė kauniečiams patarė: pirmiausiai reikia pasirūpinti „Romuva“, o paskui „svaičioti apie kino studiją“. „Ar Kaunas turi begalę pinigų?“ – iniciatyvą užduoti  klausimus perėmė pašnekovė. Regis, jai, šios srities profesionalei, išties skaudu, kad unikali erdvė kinui rodyti metų metus merdėja ir nyksta, jai atgaivinti dabar reikalingos išties nemažos investicijos.

– Jei prakalbome apie „Romuvą“, ar nekomercinių filmų kino teatras yra prabanga miestui, kai, tarkim, dažnai pritrūksta žemiškesniems miestiečių poreikiams?

– Nesąmonė, tai mitas. Šiuo atveju neadekvati esamai situacijai prabanga – toji efemeriška KKS, teturinti tik iš savivaldybės gautas lėšas. Ar jie, tie steigėjai, tarybos nariai, balsavę už tokį projektą, žino, kiek kainuoja sukurti istorinį filmą, bazė, kino sritį išmanantys darbuotojai? Net valstybė Lietuvos tūkstantmečio proga neparėmė nė vieno istorinio filmo, nes tai be galo brangu. Pagaliau Lietuvoje yra Lietuvos kino studija (LKS), mūsų šalis rinkos atžvilgiu labai maža. Jei norisi kurti filmus, ar nebūtų geriau solidarizuotis su tuo, kas yra, o ne kurti atskirus darinius savo ambicijoms patenkinti ar norui išsišokti?

– Kalbate apie LKS, bet, regis, ji sunaikinta?

– Jokiu būdu, ji veikia, ir labai aktyviai, nes, tarkim, šiuo metu labiausiai reikia nuveikti – įtikinti politikus, kad kino gamybai būtinos mokestinės lengvatos, tuomet pas mus atvažiuos kūrėjų iš užsienio, kurie dabar aplenkia ir pasuka į Latviją, nes kaimynai šią situaciją suvokia geriau: jie sutvarkė įstatymus, turi visą infrastruktūrą ir iš to uždirba visa valstybė.

Šiuo metu LKS daugiausia dirba ties šiuo gyvybiškai reikalingu klausimu. Studijos žmonės nori atkurti situaciją, kad būtų panaši bent į tokią, kokia buvo prieš dešimt metų, nes kino profesionalų vis mažėja – jiems juk reikia dirbti ir darbą jie susiranda užsienyje.

LKS turi paviljonus, techniką, drabužines, dar nėra visai prarastas patyrusių profesionalų potencialas. LKS nesunaikinta, o privatizuota, nugriauti seni pastatai, bet kitoje vietoje pastatyti nauji, jie persikėlė ir veikia, mokestinės lengvatos ją tikrai atgaivintų ir iš to visiems būtų naudos.

– Grįžkime prie nekomercinių filmų erdvės, minėjote, kad tai – ne prabanga.

– Prabanga jo neturėti, kai yra dar nuo tarpukario išsilaikęs visomis prasmėmis puikus kino teatras, autentiškas pastatas, kuris kiekvienais metais prašosi vis didesnių investicijų, vis labiau pelija ir griūva. Kalbėti, kad miršta Laisvės alėja ir imtis ne gelbėti „Romuvą“ , o steigti kokį nors pseudodarinį ir jį dar galvoti įkurdinti „Romuvoje“ – tai spjūvis į veidą tiems žmonėms, kurių visuomenine iniciatyva buvo gelbėjama „Romuva“, tiems, kurie alksta kultūrinės socialinės erdvės, kurioje galėtų žiūrėti nekomercinį kiną, bendrauti su režisieriais, kino kritikais, bendraminčiais. Juk šiam  visuomeniniam interesui atstovauja kur kas daugiau žmonių, kurių teisės į nekomercinį kultūros produktą yra pažeidžiamos. Kaune šitiek puikių menininkų, intelektualų, studentų, jaunų kūrybingų žmonių, kurių iniciatyvos, projektai bus numarinami, nes kultūrai skirtus pinigus nuolat melš įsteigtoji kino studija, žongliruojanti pseudopatriotizmu.

– Istorija yra ne tik didinga praeitis, bet ir dabartis. Galbūt reikėtų pamąstyti apie proporcijas, reikalingas tam pačiam patriotizmui augti, nes daug dažnai sakoma, kad nuo emigracijos sulaiko ne tiek šlovinga tautos istorija, kiek kultūrinio konteksto atrofijos baimė. Juk jau yra susikūrusi savotiška emigrantų bendruomenė, kuri į Lietuvą grįžta per tam tikrus čia rengiamus festivalius. Aatvykę jie puola kone į visus kultūrinius renginius, nes tas badas, pasak jų, kankina nuolat ir ta bendruomenė tikrai kada nors  sugrįš visam laikui.

– Pafantazuokime, juk kalbame apie utopiją. Įsivaizduokime, kad šis nerealus planas įvykdomas: KKS direktorius pasamdo prodiuserį, tarkim, Žilviną Naujoką – jis turi patyrimo, regis, ketina šioje srityje įsitvirtinti, greitai išeis jo prodiusuojamas filmas, pasamdo režisierių – galbūt valdybos narį, savivaldybė skiria didžiulius pinigus –  nereikia pamiršti, kad istorinių filmų kaina prasideda nuo 5 milijonų, pinigų dar iš kur nors sugraiboma ir filmas išvysta dienos šviesą. Bet ar tai nėra prabanga miestui? Kodėl Kaunas turėtų remti istorinių filmų Lietuvoje kūrimą ir kokį medalį norima užsikabinti sau ant krūtinės, kam jo reikia? Kauniečiams pirmiausiai reikia „Romuvos“ ir kultūrinės įvairovės mieste.

Sunku susitaikyti, kad visa tai gali pasiglemžti vieno politiko utopija. Politikai juk keičiasi, po ketverių metų gali būti, kad šis trijų žmonių, KKS steigėjų, projektas kito politiko nebedomins ir viskas tyliai numirs, o įdėti pinigai jau bus prarasti. Jeigu KKS pareiškia, kad pati save finansuos, kodėl ji to nedaro nuo pat pradžios?

Nekomercinio kino salelė – ne prabanga, o būtinybė, iš visų kultūrinių formų ji yra viena pigiausių. Pavyzdžiui, teatre daug kainuoja spektaklių pastatymai, sunku išlaikyti pastatą ir t. t. Daugelis galvoja, kad kino teatras „Skalvija“ yra visiškaii išlaikomas Vilniaus miesto savivaldybės, bet taip nėra, ji mus tik remia ir jos parama sudaro 12 proc. bendro mūsų pyrago, kuriame – nuo 800 tūkst. iki 1 mln. litų metinių pajamų. Tai ir pinigai už bilietus, taip pat dotacijos, projektų lėšos. Mūsų pajamų struktūra labai mišri, gauname paramą iš ES fondų, Kultūros rėmimo fondo, struktūrinių fondų, taip pat lėšų už įvairias paslaugas – tai ir kino rodymas, edukacinės programos (turime kino akademiją).

Už pinigus, gautus iš savivaldybės, 120 tūkst. litų, mes sukuriame daug programų, parodome kiną 60 tūkst. žiūrovų, mūsų edukaciniuose projektuose dalyvauja keletas šimtų įvairaus amžiaus žmonių, išlaikome dvylika darbo vietų. Argi tai prabanga?

– Jei iš savivaldybės gaunamos lėšos tesudaro 12 proc. bendrų metinių pajamų, tai suktis turite kaip voverės rate?

– Dirbame pagal šiuolaikišką vadybos modelį. Dauguma mūsų, „Skalvijos“ darbuotojų, yra jauni, baigę dabartines vadybos studijas. Mes suprantame, kad valdome valstybės turtą, valstybės organizaciją. Esame savotiškas smulkus verslas, nes turime nuolat galvoti, kaip gyventi savarankiškai, t. y. išsiversti ir tuo atveju, jei savivaldybė sumažintų paramą arba net ją nutrauktų, todėl turime būti parengę įvairias strategijas.

Pavyzdžiui, atsirado konkurentas kino teatras „Pasaka“, šiek tiek atėmęs mūsų žiūrovų, arba tie žmonės lankosi ir ten, ir pas mus, bet, tarkim, pas mus rečiau. Tučtuojau ėmėme galvoti, kaip palaikyti buvusį pajamų lygį. Kreipėmės į struktūrinius fondus, juo labiau kad jie atitiko mūsų tikslus – auginti jauną žiūrovą, pratinti prie filmų, kuriuos žiūrint reikia pamąstyti, pratinti prie kultūrinės erdvės, kurioje jiems būtų gera, kurioje jie rastų bendruomenę. Jaunam žmogui norime padėti atrasti meną, ugdyti poreikį jam, taigi, konkursą laimėjome ir turėsime papildomų lėšų, kurios padės išlaikyti darbo vietas, vykdyti tikslus.

– Bilietai į jūsų kino centro filmus nėra brangūs, yra net ir nemokamų seansų.

– Esam įsipareigoję, kad bilietai nebūtų brangūs, mes – ne pelno siekianti organizacija, kuri pirmiausiai turi skleisti kultūrą. Taip, turime suktis visais frontais, nes kino kultūra – labai plati sąvoka, apimanti edukaciją (kad išaugtų žiūrovai, kurie būtų pasirengę žiūrėti sudėtingesnį filmą), nuolat rodomus profesionaliai pristatomus ir kuriamus filmus, taip pat leidinius apie kiną, nuolat palaikomus diskursus, archyvus, fondus ir t. t. Ir jeigu trūksta nors vienos grandies – tai iškart pasijunta. Vilniuje nekomercinio kino rodymas bent jau nebuvo nutrūkęs. Kurti kino bendruomenę – ilgas darbas, nes ilgainiui žmogus atpranta nuo poreikio kultūringoje kino erdvėje žiūrėti filmus, vėliau prisikviesti jau nelengva, jis ima pasitenkinti kompiuteriu ir pan.

Kai manęs klausė patarimų, konkrečių skaičiavimų dėl „Romuvos“, niekad neatsakydavau. Atrodė taip viskas paprasta ir realu, kad kauniečiai turės „Romuvą“, tačiau taip dažnai padaroma, kad paprasti dalykai taptų sudėtingi, kartais net atrodo, kad niekam nieko nereikia.

Tarpukariu išaugusi „Romuva“ reprezentuos Kauną tikrai geriau nei, tarkim, kokie nors  būsimi filmukai apie miestą. Seniausias Lietuvoje išlikęs kino teatras – tai ir patriotizmas, ir dėmesys praeičiai bei dabarčiai. Kas kita, jei tų pinigų Kaunas neturėtų kur dėti. Paprastai, kai jų prireikia prasmingiems tikslams, pinigų nėra, bet iškart atsiranda, kai ko nors užsigeidžia politikas. O tą scenarijų su Kauno kino studija... Tegul jį atiduoda kokiam būreliui, kolektyvui, kurie turi bent kameras.