„Kažkaip, atrodo, nesigraudindavau niekada, bet dabar graudu. Graudu viską prisiminus ir šnekėti sunku. Nežinau, kol visa tai vyko, tai tiesiog vyksta ir praeina, bet, kai dabar prisimenu, tai nežinau, ar tinka naujametinei laidai. Tai buvo sunkus laikotarpis, kurį turėjau išgyventi. Ir, kaip ir jums sakiau, jau nebenoriu apie tai kalbėti, noriu tai palikti praeityje. Tai yra mano istorija, tai bus su manimi, niekur nedings. Bet tiesiog norisi užversti tą lapą ir gyventi gyvenimą kaip visi, pasidžiaugti, eiti į šventes, pasipuošti, daryti tai, ką aš visąlaik mėgau“, – su ašaromis akyse kalbėjo I. Burlinskaitė.

2023-se metuose liks sunki kova su ketvirtos stadijos kraujo vėžiu. Tačiau I. Burlinskaitė staigiai pataiso – praėję metai nebuvo vien tik košmaras. Drąsiai kalbant apie ligą, tūkstančiai sekėjų davė išties daug. Tokio nepažįstamų žmonių palaikymo ji nesitikėjusi. Savo kasdien ligoninėje budėjusį vyrą Liudą Vaisėtą žinoma moteris irgi pažino iš naujo.

„Visur pabuvojau per šitą laiką. Šiaip, sakyčiau, per ganėtinai trumpą laiką, nors ligoninėje man jis labai prailgo. Dabar visa tai primena gal keli likę šalutiniai vaistų poveikiai ir trumpi plaukai. O šiaip, atrodo, kad senokai viskas buvo ir pasimiršta po truputį.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Buvo visko daug – ir fizinių, ir emocinių skausmų, ir kritimų, nuopuolių, pakilimų, šypsenų. Tai turbūt vieninteliai tokie metai mano gyvenime, per kuriuos patyriau tiek daug skirtingų emocijų, išgyvenimų. Tai ta kelionė buvo tokia įvairiapusiška. Mano suvokimu, labai daug žmonių mus palaiko, kad jie neatstumia ir plikos manęs, be plaukų, ir pasikeitusiais veido bruožais. Tai tas dalykas labai kėlė iš lovos ir vedė į priekį“, – atviravo Indrė.

Ką reiškia išgirsti, kad tau ketvirtos stadijos vėžys? Indrė pabrėžė, jog tai, pirmiausia, yra kova su savimi, kurios niekas, net ir patys mylimiausi, už tave nepakovos.

„Aš, visų pirma, nežinojau, kas tai yra, kaip dabar suprantu. Tai vėžys man atrodė baisu, bet kas tai per baisumas, sužinojau tik kelionės eigoje, patirdama tuos smūgius vienas po kito. Tai priėmiau tą dalyką kaip tai, nuo ko tu nepabėgsi ir ko jau nepasirinksi, priėmiau tai kaip iššūkį, su kuriuo privalau kovoti“, – prisiminimais dalijosi nuomonės formuotoja.

Dar būdama ligoninėje, I. Burlinskaitė nusprendė atsidėkoti likimui – įkūrė paramos fondą onkologiniams ligoniams. Daugelis pamatę kitą moters pusę, kuri, kaip ji pati sako, buvo nublankusi už demonstruojamų madų.

Tai buvo sunkus laikotarpis, kurį turėjau išgyventi. Ir, kaip ir jums sakiau, jau nebenoriu apie tai kalbėti, noriu tai palikti praeityje.

„Niekas neapsivertė iš tikrųjų aukštyn kojom. Kažkokia šventąja aš netapau ir netapau kitu žmogumi. Tikiu, kad tapau geresniu žmogumi negu buvau. Bet gyvenimas tęsiasi, koks jis buvo, ir tikiuosi, kad jis bus dar smagesnis ir iš jo aš dar daugiau pasisemsiu negu sėmiausi. Ir, atrodo, pasimiršti, kad reiktų ir lėčiau, ir ramiau, ir pasimėgauti, galbūt pristabdyti kažkur save, pavalgyti sveikiau – tų pamokų yra labai daug. Gal didžiausia pamoka, kuri visą laiką lydi mane tai, kad gyvename šia diena, ne praeitimi, kuri buvo, ne ateitimi, kuri kažkada bus, bet šia diena“, – kalbėjo I. Burlinskaitė.

Tad ir Naujųjų metų rezoliucijų I. Burlinskaitė nekuria – primena sau ir kitiems nepamiršti gyventi šia diena.

„Nežiūriu visai į ateitį, tikrai, gyvenu šia diena. Tiesiog stengiuosi nešvaistyti savo laiko menkniekiams ir gal viena iš užduočių – išmokti pasakyti „ne“. Tai jeigu, pavyzdžiui, su vyru žiūrim filmą ir man tas filmas nepatinka, aš sakau, kad negaliu žiūrėti filmo, kuris man nepatinka, nes tiesiog man tai yra laiko švaistymas. Tai norisi kažkaip koncentruotis į tuos teigiamus dalykus, kurie teikia tau džiaugsmą. Ir šiaip visiems žmonėms gal ir palinkėti to norėčiau – daugiau dėmesio tiesiog skirti toms veikloms, kurios teikia džiaugsmo, atrasti tas veiklas ir pasimėgauti tuo. O kas nepatinka, tai stengtis kažkaip tai pakeisti.