80-mečio sulaukęs kompozitorius Algimantas Raudonikis neslepia – gyvenimas jam pralėkė kaip viena diena.  „Atrodo,  neseniai į mokyklą vaikščiojau, o nuo to laiko prabėgo 60 metų”, – šį sekmadienį LRT laidoje „Stilius” kalbės lietuviškos estrados legenda.

Kompozitoriaus karjera prasidėjo Vilniuje, Liaudies kultūros centre, paskui 25 metus A. Raudonikis buvo laisvas menininkas, Atgimimo metais dainas kūrė Lietuvos kariuomenei. Maestro juokauja, jog generolu taip ir netapo: „Ten patekau eiliniu ir išėjau eiliniu”. Kas publiką traukia į jo koncertus? „Aš manau, kad daugiausia pritraukia skambėjusios mano dainos, mažiausiai dvi kartos užaugo su mano dainom. Tai ir klausytojas vyresnio amžiaus, ir jaunimas būna, kad ima kartu ir uždainuoja. Kai į koncerto finalą einam, tai populiariausias  dainas traukia visas choras, visa salė, o man malonu ir džiugu, kad mano darbas nepraėjo veltui”, – džiaugiasi A. Raudonikis.

Vienas populiariausių Lietuvos kompozitorių yra parašęs per 500 dainų,  apie 100 šokių muzikos kūrinių. „O estrada man buvo artima nuo jaunystės, nuo vidurinės mokyklos. Vėliau lankiau pamokas pas profesorių Eduardą Balsį. Penktame tuometinės Konservatorijos kurse parašiau rumbą, ir tai mano buvo pirmas instrumentinis kūrinys, kurį  įrašė Lietuvos radijas”, – prisimena vėliau šimtus kūrinių radijo studijoje įrašęs kompozitorius.

Garsųjį savo šlagerį „Lauksiu tavęs ateinant”, daugelio žinomą kaip „Raudona rožė”, Algimantas dedikavo savo žmonai Aldonai. Parašė muziką, pasiuntė laišką poetui Jonui Lapašinskui, kad jam reikia eilių apie gėlės, paleido per radiją ir ją uždainavo visa Lietuva. „Pavadinimas „Raudona rožė” buvo sugalvotas J. Lapašinsko, bet kai aš nunešiau ją į radiją,  buvo 1967- 68 metai, tai man pasakė, kad su tokiu pavadinimu nepraeis, gali užkliūt, kadangi tais laikais valdžia kovojo prieš mieščionizmą. Tada ypač Rytų Vokietijoje buvo daug dainų apie rožes prikurta. Na, ką – pakeičiau pavadinimą į „Lauksiu tavęs ateinant”, ir neliko problemos. Bet kaip buvo „Raudona rožė” tautoj, taip ir liko „Raudona rožė”… Būdavo, žmonės priešais name antrą valandą nakties  kad užtraukia, tai ne per vieną langą skamba. Žmonės baliavoja, dainuoja, ir man labai malonu. Ir uždainavo visa Lietuva, ir iki šiol dainuoja.”

Paklaustas, kaip parašyti populiarią dainą,  Algimantas Raudonikis sako iki šiol nežinantis – jeigu jau tauta pagauna, tai pagauna, jei ne – gali stengtis kiek nori, populiari netaps.  Tačiau intuicija jo neapgauna – tauta „pasigavo“ ir daugiau kompozitoriaus dainų. Tai „Krantų gėlė” Vytauto Bložės tekstu, „Dar širdyje ne sutema”, „Kur aukštas klevas” Petro Gaulės žodžiais. Šitos dažniausia ir skamba. Su poetu Stasiu Žlibinu nemažai dainų yra parašęs, su Vladu Baltakiu. Su juo dainą „Kariai ir saulė” parašė, bendradarbiaudamas su  Lietuvos kariuomene. Kita kariška daina vadinosi „Saulė ir Tėvynė šaukia”. Abi dainos buvo premijuotos.

Kaip maestro dorojasi su šlove, kuri neišvengiamai lydi visą gyvenimą – iki šiol? „Na, kokia ten šlovė? Aš žmogus kaip žmogus, nepasikėlęs, nors kai kurie autoriai pasikėlę”,  – kalba A. Raudonikis, pripažindamas, kad visgi šiandien jo gyvenime kai ko stinga.

Pokalbis su kompozitoriumi – laidoje „Stilius“ balandžio 6 d. 17.35 val. per LRT televiziją. Laidos autorė ir vedėja Violeta Baublienė.