Paneigia stereotipus

E. Tatol pasakoja Turkija susidomėjęs, kai studijavo Gdanske pagal „Erasmus“ programą. Bendrabutyje jis gyveno su užsienietėmis studentėmis – dviem turkėmis ir viena itale.

„Kadangi italė buvo magistrantė ir daug dėmesio skyrė magistro darbui, laisvą laiką leisdavau su studentėmis iš Turkijos, iš kurių daugiau sužinojau apie šios šalies kultūrą. Nors Turkija yra viena populiariausių lietuvių atostogų krypčių, iki tol nebuvau joje lankęsis, – atskleidžia jis. – Pirmą kartą Turkiją aplankiau 2019 m., tada įsimylėjau šią šalį. Lietuviai Turkiją mėgsta, nes čia galima palyginti nebrangiai paatostogauti „viskas įskaičiuota“ tipo viešbučiuose. Tačiau pastebiu, kad lietuviai nedaug žino apie šios šalies kultūrą ir istoriją, tad norėtųsi tai pakeisti.“

Pasak pašnekovo, Turkiją ir jos kultūrą gaubia daugybė mitų ir stereotipų. Vieni Turkiją mato kaip viešbučių ir turistams skirtų miestelių šalį. Kiti ją romantizuoja ir įsivaizduoja kaip kilimais nuklotą sultonų kraštą su haremais ir auksine prabanga. Vis dėlto XX a. pradžioje Turkija žengė rimtą žingsnį kurdama europietišką visuomenę. Tad didžiausias Turkijos miestas Stambulas šiandien yra modernus, galintis pasiūlyti ne mažiau nei Europos didmiesčiai.

„Gyvenimas Turkijoje panašus į mūsų – visi mes turime savų džiaugsmų ir vargų, visi ryte keliamės ir skubame į darbus, o vakarais susitinkame su draugais ar žiūrime serialą. Skirtumas nebent toks, kad Turkijoje religingi žmonės anksti keliasi maldos, kurios iš minareto kviečia muedzinas. Kita vertus, pas mus rytais taip pat gaudžia bažnyčių varpai“, – sako E. Tatol.

Akimirkos: beveik mėnesį keliavęs per Turkiją Eryk fiksavo kvapą gniaužiančius vaizdus ir bendravo su vietiniais, papirkusiais savo nuoširdumu. / E. Tatol asmeninio archyvo nuotr.

Ypatingosios Vano katės

Pribrendęs rimtesnei kelionei į Turkiją, E. Tatol su savo mergina Milda pernai beveik mėnesį keliavo po Turkiją nuo pat Irano sienos iki šalies Vakarų. Atskridę į Stambulą, keliautojai per Izmirą patraukė link Vano – miesto netoli Irano sienos, kurį po 2011 m. sudrebinusių stiprių žemės drebėjimų paliko nemažai gyventojų.

„Po žemės drebėjimų Vanas turbūt taip ir nebeatsigavo. Vis dėlto į šį miestą dažnai atvažiuoja laisvės oro išsiilgę iraniečiai. Moterys čia gali nusiimti galvos apdangalus ir pasipuošti, taip pat čia galima vartoti alkoholį, kuris Irane griežtai draudžiamas. Į Turkiją dalis iraniečių atvyksta ir dėl plastinių operacijų“, – pasakoja Eryk.

Didžiausią įspūdį jam paliko Vano miestas ir jo ypatingosios  katės. Jų kailis baltas ir skirtingos akys – dažniausiai viena žalia, kita mėlyna. Tai kačių veislė, šiame regione gyvenanti jau šimtmečius. Saugant Vano kates nuo išnykimo, jos taip pat pradėtos veisti specialiame mokslo centre. Gatvėje pagautos beglobės Vano katės apgyvendinamos mieste esančioje kačių viloje, kurioje apsilankė ir E. Tatol. Vano katės yra laikomos nacionaline vertybe, tad nors jas galima išsivežti į kitas šalis, tokie atvejai reti. Pašnekovas neslepia, kad norėtų kada nors tokią katę atsivežti į Vilnių.

Turistiškas: Kapadokijos regionas garsėja įspūdingais vaizdais, tačiau pašnekovui jis pasirodė pernelyg pataikaujantis turistams./ E. Tatol asmeninio archyvo nuotr.

Sužavėjo nuoširdumas

Iš Vano keliautojai pajudėjo į mažiau turistams žinomą Mušo miestą. Šiame mieste Milda kurį laiką savanoriavo, tad merginai norėjosi čia sugrįžti.

„Turistams šis miestas nelabai įdomus. Muše yra viena pagrindinė centrinė gatvė, keletas kvartalų su naujos statybos namais, taip pat senų pastatų, likusių iš laikų, kai čia gyveno armėnai. Kai vėliau kelyje sutiktiems turkams pasakydavome, kad lankėmės Muše, jie labai nustebdavo ir klausdavo, ką mes ten veikėme“, – juokiasi Eryk.

Vis dėlto būtent šiame mieste keliautojai pasisėmė autentiškiausių patirčių. „Visų pirma, Muše ragavome skaniausio maisto. Kalnų klimatas ir šaltinio vanduo net paprasčiausius pomidorus paverčia skanesniais, jau nekalbant apie šviežią avieną, kurią gerai paruošti daugeliui restoranų yra sunkiai įkandamas menas, – atskleidžia pašnekovas. – Per tris viešnagės dienas susipažinome su daugybe vietinių žmonių, aplankėme ir senus Mildos pažįstamus. Su vienu jų namų terasoje prie arbatinuko prasėdėjome septynias valandas. Ne veltui sakoma, kad su turkais neįmanoma išgerti tik vieną puodelį arbatos ir trumpai pasišnekučiuoti. Kadangi Muše turistai nesilanko, vietiniai labai noriai su mumis bendravo, kalbino. Eidami miesto gatvėmis vis išgirsdavome kvietimą prisėsti, drauge išgerti arbatos. Neretai kvietimą priimdavome, pabendraudavome su vietiniais. Jie labai geranoriški, nuoširdūs, tad mes tiesiog įsimylėjome šį miestą.“

E. Tatol asmeninio archyvo nuotr.

Lietuviški pėdsakai Mardine

Aplankę Mušą, keliautojai išvyko į Dijarbakyro miestą, pasižymintį siriška architektūra. Čia gyvena nemažai kurdų, tad vakarais nuolat skambėjo kurdiška muzika, buvo galima pamatyti kurdų šokių. Vėliau pora patraukė į Mardiną. Šis miestas gana arti Sirijos, tad pro savo viešbučio langą E. Tatol vakarais galėdavo stebėti iš Sirijos pusės sklindančias šviesas.

„Mardinas yra išskirtinis, kadangi jo senamiestis stūkso ant kalvos, o jos apačioje įsikūrusi modernesnė miesto dalis. Mardine pirmą kartą mūsų kelionės metu sutikome vietinį gyventoją, kuris žinojo apie Lietuvą. Įprastai turkams reikėdavo ilgokai aiškinti, kas ta Lietuva ir kur ji yra, – pasakoja pašnekovas. – Tačiau Mardine vietinis papuošalų pardavėjas puikiai žinojo Lietuvą, kadangi iš mūsų šalies jis perka gintarą papuošalams.“

Po viešnagės Mardine E. Tatol su Milda išvyko į Urfą. Čia keliautojus sužavėjo Giobekli Tepė šventykla, laikoma seniausia pasaulyje. Manoma, kad ją statė neolito laikotarpio medžiotojai-rankiotojai, tačiau tuo laiku tokių kulto objektų nebuvo statoma. Ši šventykla yra gerokai senesnė už laikotarpį, kada šventyklos apskritai buvo pradėtos statyti.

„Urfos miestas svarbus ir tuo, kad iš jo kilęs pranašas Abraomas, turkų vadinamas Ibrahimu. Pasak legendos, karalius Nimrodas bandė Ibrahimą sudeginti ant laužo, bet pranašas pasimeldė dievui, ir dievas liepsną pavertė tvenkiniu, o malkas karpiais. Nuo tada mieste telkšo tvenkinys su labai daug karpių, kuriuos turistai noriai šeria, o turkai iš to pelnosi, pardavinėdami pašarus žuvims“, – juokiasi pašnekovas.

Spėjo aplankyti Chatajų

Aplankę Urfą, keliautojai išvyko į Gaziantepą. Apie šį miestą sakoma, kad jei pasaulis būtų namas, tai Gaziantepas būtų jo virtuvė. Šio miesto kulinarijos paveldas įtrauktas į UNESCO gastronomijos sąrašą, kurį sudaro vos aštuoni miestai. Geriausiai žinomi vietiniai patiekalai – kebabas, ryžiais įdarytas džiovintas baklažanas, keptos sluoksniuotos tešlos desertas, vadinamas katmer. Gaziantepas, turkų dažnai vadinamas tiesiog Antepu, taip pat yra šalies pistacijų sostinė.

„Deja, paragauti visų nuostabių patiekalų per trumpą laiką nepavyko. Vis dėlto, mano subjektyvia nuomone, maistas Muše buvo skanesnis, – pripažįsta E. Tatol. – Iš Gaziantepo nukeliavome į Adaną, kuri pamažu perima Turkijos virtuvės titulą, – turbūt kiekvienas yra girdėjęs apie Adanos kebabą. Šiame mieste taip pat stūkso viena didžiausių Turkijos mečečių, turinti net šešis minaretus. Tiesa, kelionė į Adaną buvo neplanuota, kadangi kelionės metu keitėme maršrutą ir vietoj Ankaros nusprendėme keliauti į Antakiją Chatajaus regione, tad sustojome ir netoliese esančioje Adanoje.“

Šių metų pradžioje Chatajų supurtė didžiuliai žemės drebėjimai, kurių metu Antakijos miestas buvo smarkiai apgriautas. Tad E. Tatol džiaugiasi pernai nusprendęs aplankyti Antakiją ir pamatęs miestą tokį, koks jis buvo. Viešnagės Antakijoje metu keliautojams pavyko aplankyti ir vieną seniausių pasaulyje krikščionių šventyklų – Šv. Petro bažnyčią.

Keliautojai aplankė ir Kapadokijos regioną, garsėjantį labai gražiais, instagraminiais vaizdais. „Turbūt daugelis yra matę nuotraukų iš Kapadokijos su įspūdingais olose įsikūrusiais miestais ir kylančiais oro balionais, kuriuos galima stebėti iš specialių ložių. Vis dėlto šis regionas man mažiausiai patiko, nes tai – turistinė vieta. Turkiškumo ir autentikos čia mažai. Net ir maistas neskanus, kadangi pritaikytas visiems – jame trūko prieskonių“, – atskleidžia Eryk.

E. Tatol asmeninio archyvo nuotr.

Turkų virtuvės ypatumai

E. Tatol didelį įspūdį paliko ne tik aplankyti miestai, bet ir turkiškas maistas, kuris yra labai gardus ir egzotiškas lietuviškam skoniui. Įdomu tai, kad Turkijoje gerokai stipriau nei Lietuvoje jaučiasi maisto sezoniškumas.

„Mūsų šalyje visi produktai daugiau ar mažiau prieinami ištisus metus. Pavyzdžiui, žiemą pomidorai gali būti blankesnio skonio ir kvapo, tačiau jų įsigyti galime. Turkijoje viskas labai priklauso nuo regiono ir ten auginamų vaisių ir daržovių. Daugelis Turkiją įsivaizduoja kaip šalį, kurioje ištisus metus vyrauja vasariški orai, tačiau taip nėra. Kai kuriuose regionuose žiema būna turbūt net šaltesnė nei pas mus. Tad žiemos metu tam tikrų vaisių ar daržovių konkrečiuose regionuose gali ir nebūti“, – paaiškina jis.

Eryk atkreipė dėmesį, kad turkai labai mėgsta žalumynus, nes beveik prie kiekvieno patiekalo būna patiekiama atskira žalumynų lėkštutė.

„Turkiškoje virtuvėje mėgstami baklažanai. Kol nesusipažinau su turkiška virtuve, šių daržovių nemėgau, tačiau vėliau įsitikinau, kad juos galima paruošti labai skaniai, – sako jis. – Patiko ir Turkijoje populiarus desertas tavuk gogsu. Tai – pudingą primenantis skanėstas, verdamas iš pieno, ryžių ir vištos krūtinėlės. Šis desertas yra išties labai keistas, neįprastos konsistencijos, bet nuostabaus skonio.“

Stambulas – kačių sostinė

Kelionei krypstant link pabaigos, keliautojai aplankė konservatyviausiu Turkijos miestu vadinamą Koniją, kurioje turėjo galimybę stebėti besisukančių dervišų pasirodymą ir lankytis islamo mistiko, teologo ir poeto Rumio mauzoliejuje, kuris, kaip piligriminių kelionių tikslas, kasmet pritraukia tūkstančius tikinčiųjų.

Galiausiai lietuviai sugrįžo į Stambulą. Šis miestas ne veltui kartais vadinamas Katinopoliu – katės čia vaikšto laisvai ir yra labai gerbiamos.

„Miesto gatvėse galima pamatyti daugybę kačių. Jos yra tarsi benamės, tačiau kartu – visų augintinės. Todėl joms visur yra padėta ėdalo, vandens. Miesto savivaldybė rūpinasi šių gyvūnų sterilizavimu ir skiepais, – pasakoja E. Tatol. – Katės Turkijoje ir apskritai musulmoniškose valstybėse labai gerbiamos, nes islame jos laikomos švariais gyvūnais. Pasakojama, kad islamo pranašas Mahometas su katėmis elgėsi labai pagarbiai.“

Didžiulę stambuliečių meilę katėms iliustruoja ir Hagia Sophia (Šventosios Išminties) mečetėje ilgus metus gyvenusios katės Gli istorija. Hagia Sophia šventovė – tai VI a. pastatytas soboras, kuris, žlugus Osmanų imperijai, tapo muziejumi, o 2020 m. buvo perorganizuotas į mečetę. Nuo 2004 m. tuomečiame muziejuje gyveno katė Gli, tapusi tikru šios vietos simboliu.

„Gli buvo turbūt viena žinomiausių pasaulio kačių. Ją savo vizito į Turkiją metu glostė net tuometis JAV prezidentas Barackas Obama. Pirmosios kelionės metu man taip pat teko ją paglostyti, – šypsosi pašnekovas. – Užėjęs į Hagia Sophia, visada galėdavai pamatyti Gli kur nors snaudžiančią ar vaikštinėjančią. Turistai visada norėdavo su ja nusifotografuoti, tad katė netgi turėjo labai populiarią savo paskyrą instagrame. Sulaukusi senyvo amžiaus, ji mirė 2020 m. ir buvo palaidota Hagia Sophia esančiame sode.“

E. Tatol pasakoja apie internete paplitusį komišką vaizdo įrašą, kuriame matyti, kaip imamas Alžyre veda pamaldas ir rankose laiko katę, kuri taikosi užlipti jam ant galvos. „Tai rodo, kad musulmonai visose šalyse į kates žvelgia pagarbiai, – pastebi jis. – Draugiški kačių ir stambuliečių tarpusavio santykiai yra naudingi abiem pusėms. Miestiečių mylimos katės padeda kontroliuoti graužikų populiaciją, kartu suvaldant ligas, kurias jie platina.“

E. Tatol asmeninio archyvo nuotr.

Turkijos literatūros pasaulis

Siekdamas lietuvius supažindinti su Turkijos kultūra, E. Tatol susikūrė socialinio tinklo paskyrą „Viziris“. Joje dalijasi įspūdžiais iš šios šalies, įdomiais faktais ir turkų autorių knygų rekomendacijomis.

„Norintiems susipažinti su Turkijos literatūros pasauliu rekomenduoju rašytoją Elif Shafak, tarpusavyje derinančią Rytų ir Vakarų literatūros tradicijas. Ši Londone gyvenanti autorė savo kūryboje nagrinėja turkiškas problemas, kartu ieškodama atsakymų į bendražmogiškus klausimus, – pasakoja Eryk. – Įdomi ir pati E. Shafak, turinti sinesteziją, – tai būsena, kai keli skirtingi žmogaus pojūčiai yra susiję. Pavyzdžiui, žmogus gali garsus sieti su spalvomis. Rašytojos atveju, žodžiai jai siejasi su kvapais ir spalvomis. Manau, sinestezija smarkiai prisideda prie E. Shafak gebėjimo taip įtaigiai rašyti.“

Knygų gerbėjams Eryk rekomenduoja E. Shafak romaną „Mečetė sultono dukteriai“, piešiantį nuostabų senojo Stambulo portretą. „Knygoje sukuriama XVI a. atmosfera, kurioje veikia žymiausias tų laikų architektas Sinanas. Jo projektuoti pastatai šiandien yra vieni pagrindinių su Stambulu asocijuojamų statinių, – atkreipia dėmesį pašnekovas. – Knyga nupasakoja to meto Stambulo gyvenimą iš architekto pameistrio perspektyvos, tad patiks tiek besidomintiems architektūra, tiek norintiems pasivaikščioti po senąjį Stambulą.“

Galvojant apie turkų literatūrą, tikriausiai daugeliui prieš akis iškyla vieno žymiausių šios šalies rašytojų, Nobelio premijos laureato Orhano Pamuko vardas. Vis dėlto E. Tatol juokiasi, kad gebančio taip vaizdingai rašyti ir kartu tokio nuobodaus rašytojo dar reikėtų paieškoti.

„O. Pamuko knygų dažniausiai nerekomenduoju, nes jos gana sudėtingos. Tačiau Stambulu besidomintiems žmonėms verta perskaityti jo prisiminimų knygą „Stambulas: prisiminimai ir miestas“. Joje užburiančiai atskleidžiamas Stambulo grožis ir legendomis apipinta jo istorija, skaitytojas supažindinamas su labai specifine liūdesio ir nostalgijos forma huzun“, – atskleidžia E. Tatol.