Dėl gynybos – efektyviausi

Prieš metus pasirašytas parlamentinių partijų susitarimas dėl gynybos ir šalies saugumo, beveik prieš dvejus – dėl švietimo, įstrigę dėl užsienio politikos ir miškų, birželį Seimo rezoliucija nutarta rengti susitarimą dėl šalies demografijos politikos, yra iniciatyva susitarti ir dėl sveikatos apsaugos. Šią Seimo kadenciją kilo neregėtas entuziazmas parašais demonstruoti skirtingų politinių jėgų vienybę, nors iš tiesų ją įžvelgti sunku.

Žinoma, galima pasirašyti susitarimus ir dėl kultūros, aplinkosaugos, sporto, visų kitų sričių, jei tik tai padėtų spręsti problemas ir gerinti žmonių gyvenimą. Tačiau ar padeda? Ar susitarimų signatarai bent jau prisimena, ką pažadėję?

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas praėjusią savaitę apsvarstė, kas nuveikta per metus vykdant pernai liepą pasirašytą susitarimą dėl gynybos ir šalies saugumo. Komiteto pirmininkas konservatorius Laurynas Kasčiūnas ir krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas džiaugėsi, kad kai kas vyksta net sparčiau, nei įsipareigota. O, pavyzdžiui, būsimos lietuviškos divizijos susitarime nebuvo, tad L. Kasčiūnas siūlė, kad galbūt susitarimą reikėtų papildyti punktu su įsipareigojimu tokią sukurti. Tačiau opozicinės Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ lyderis Saulius Skvernelis stebėjosi: kam reikėtų įrašyti tai, dėl ko jau priimti sprendimai?

„Negaliu pasakyti, kad dėl gynybos susitarimo viskas vyksta labai sklandžiai. Pavyzdžiui, jame fiksuota, kad sieksime, jog NATO sąjungininkai dislokuotų Lietuvoje diviziją, tačiau mes patys pradėjome kalbėti apie lietuvišką diviziją, o paskui Seimo rezoliucija pasakėme, kad mums užteks vokiečių brigados. Kitaip tariant, viena ranka pasirašome, o kita tarsi to nesilaikome“, – su „Kauno diena“ savo vertinimu dalijosi Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos narys Raimundas Lopata.

Nesutarimai: R. Lopata stebisi, kad susitarimas dėl užsienio politikos pradėtas rašyti iš naujo, be darbo grupės, net neinformuojant valdančiosios koalicijos partnerių, o daugiau kalbant su opozicija. (I. Gelūno/BNS nuotr.)

Vis dėlto daugelis pripažįsta, kad partijų susitarimai dėl gynybos, taip pat ir dabartinis, efektyviausi, juos geriausiai Lietuvoje sekasi vykdyti. Nors, teisybės dėlei, turbūt akivaizdu, kas dabar gynybos srityje lemia pokyčius – pasirašytas susitarimas ar geopolitinė situacija regione.

Dėl emigrantų susigrąžinimo, demografijos pasirašyti dokumentai guli stalčiuose ir jokios iš to naudos.

Mokytojų algos kyla

R. Lopatos vertinimu, susitarimas dėl švietimo politikos, nors braškėdamas ir keldamas ginčų, bet juda. Jo rengimo darbo grupėje dirbusi Seimo pirmininko pavaduotoja, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūnė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė pasakoja, kad grupės ribose kartkartėmis įvertinama, kaip jis vykdomas.

Tačiau šis susitarimas dažniausiai minimas kalbant apie pedagogų algų kėlimą, o kaip dėl to pagerėjo jų darbas ar įvyko proveržis ugdant mokinius, girdėti mažiau. „Vienas svarbesnių punktų – 130 proc. vidutinio darbo užmokesčio mokytojams – įgyvendinamas net anksčiau, nei numatyta susitarime. Įgyvendinami ir kiti svarbūs punktai – dėl atskirties mažinimo, įtraukiojo ugdymo, kad starto galimybės vaikams būtų vienodos. Susitarimo dėl švietimo vykdymas eina pozityvia linkme“, – mano R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.

Opozicijos atstovo S. Skvernelio vertinimas kitoks: „Dėl susitarimo švietimo klausimais pozicijos daug kur išsiskyrusios, daug kas juo nusivylęs, sutarta viena, o realiai daroma kita. Pavyzdžiui, dėl kriterijų regioninėms mokykloms įvedimo ir Konstitucinis Teismas pripažino, kad tai antikonstituciška.“

Nesutaria tarpusavyje

Nors partijų susitarimai turėtų demonstruoti gebėjimą susitarti svarbiausiais valstybei tikslais, jų rengimo procese atsiskleidžia priešingos tendencijos net tarp tos pačios koalicijos partnerių.

Štai R. Lopata, dirbęs darbo grupėje, rengusioje susitarimo dėl užsienio politikos pirmąją versiją, pasakoja, kad po ilgų ir karštų diskusijų susitarimas buvo pabaigtas. „Tačiau tuometė Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkė Laima Andrikienė išvyko dirbti į Europos Audito rūmus, komiteto pirmininku vėl tapo Žygimantas Pavilionis ir susitarimas pradėtas rašyti iš naujo, kaip suprantu, be darbo grupės, net neinformuojant valdančiosios koalicijos partnerių. Daugiau buvo kalbama su opozicija nei su savo koalicijos partneriais, o kaip moderatorius pasikviestas eksparlamentaras ir ekspremjeras Gediminas Kirkilas“, – stebisi R. Lopata.

Susitarimo pasirašymas atidėliotas neva dėl savivaldos rinkimų, po jų kilo vadinamasis čekučių skandalas, Vyriausybė grasino atsistatydinsianti, tad buvo ne laikas tokioms taikos deklaracijoms.

„Apie susitarimą dėl užsienio politikos kalbama visą kadenciją, bet jei dėl užsienio politikos nesutaria keli dabartinės valdančiosios koalicijos ministrai, labai abejoju, kad būtų galima susitarti su opozicija. Tai strategijos, taktikos, ideologijos, požiūrio klausimai“, – skeptiškai nusiteikęs ir opozicinės Seimo Socialdemokratų frakcijos narys Algirdas Sysas.

Tobulybė: „Jei sudėtume visus partijų susitarimus, kiek pasirašyta, jau turėtume gyventi idealioje valstybėje“, – ironizuoja A. Sysas.

Keista situacija ir dėl susitarimo demografijos klausimais. Birželį Seimo rezoliucijoje dėl šalies demografijos politikos ateities fiksuotas siekis tokį pasirašyti, koordinuoti paskirtas Socialinių reikalų ir darbo komitetas. „Jo pirmininkas Justas Džiugelis ėmėsi iniciatyvos, bet kyla klausimų, kaip į šį susitarimą žiūri konservatorių partija, kuriai jis ir atstovauja. Kol kas – migla“, – sako vienas iš rezoliucijos dėl demografijos iniciatorių R. Lopata.

R. Morkūnaitė-Mikulėnienė patvirtina: „Nors atskiri mūsų politinės bendruomenės nariai mano kitaip, bet naujų iniciatyvų dėl susitarimų kol kas nesvarstome. Dėl jų paprastai sprendžiame partijos prezidiume ar valdyboje, bet kol kas dėl jų nebuvo platesnės diskusijos ir pritarimo joms nesame pareiškę. Nesinorėtų, kad kiekvienam klausimui turėtume po susitarimą, kažin ar tai struktūriškai tinkamas kelias. Gal kai kuriems klausimams užtektų diskusinių formatų prie Vyriausybės ar Seime?“.

Konservatoriai aiškina dėl jos neapsisprendę, kai kurios opozicinės frakcijos pareiškė nedeleguosiančios savo atstovų į darbo grupę, nors dėl rezoliucijos, kuria įsipareigota tokį susitarimą parengti, niekas nebalsavo prieš.

Ne tik opozicija, bet ir dalis valdančiųjų skeptiški ir dėl inicijuojamo susitarimo dėl sveikatos apsaugos. „Sveikatos apsauga – švelniai tariant, opi problema, bet klausimas, ar konceptualūs partijų požiūriai į šios srities politiką gali būti suderinami“, – mano R. Lopata ir primena, kad šią kadenciją subliūško ir daugiau iniciatyvų pasirašyti susitarimus, pavyzdžiui, dėl miškų.

Jei net patys valdantieji nesutaria dėl susitarimų, ką jau kalbėti apie opoziciją. Kartais kažkuri partija jų nepasirašo ar, kaip dabar S. Skvernelis pareiškė, „Vardan Lietuvos“ gali svarstyti pasitraukti iš susitarimo dėl gynybos, jei Seimas pritars Viešojo saugumo tarnybos jungimui prie policijos. Pasak jo, jei Vidaus reikalų ministerija priima absurdiškus, žalingus Lietuvai sprendimus, bando griauti gynybinius pajėgumus, deklaruoja viena, o daro kita, kam tokiame susitarime dalyvauti?

Priežastis: S. Skvernelio nuomone, valdantiesiems nepavyko įgyvendinti rinkimų pažadų, tad dabar nori tai pridengti kolektyvine atsakomybe pasirašant kažkokį susitarimą. (L. Balandžio/BNS nuotr.)

Kartais opozicija susitarimais bando pasinaudoti ir kaip politiniais mainais. Štai Valstiečių ir žaliųjų sąjunga buvo pareiškusi nepasirašysianti susitarimų nei dėl nacionalinio saugumo ir gynybos, nei dėl užsienio politikos, jei valdantieji priims įstatymus dėl valstybės vadovo statuso suteikimo Vytautui Landsbergiui ir dėl civilinės sąjungos, vis dėlto vėliau susitarimą dėl gynybos pasirašė.

Ar tas žanras?

Partijų susitarimas – ne įstatymas, o greičiau siekis, svajonė. Sprendimai priimami kitų institucijų ir kitais teisiniais dokumentais. Tad klausimas, ar susitarimas visuomet – taikliausia forma.

Kartais jais bandoma pridengti nevykdomus kitus strateginius dokumentus. S. Skvernelis primena, kad 2018 m. priimta Demografijos, migracijos ir integracijos politikos 2018–2030 m. strategija. „Ją reikia įgyvendinti, o ne ieškoti naujų formų susitarimų. Lietuvoje yra tradicija, kad vieną Vyriausybės parengtą ir Seimo patvirtintą dokumentą paliekame ir rengiame naują“, – kritikuoja opozicijos atstovas.

Beje, o kaip vykdomas partijų susitarimas dėl emigracijos mažinimo, pasirašytas 2015 m.? Jo niekas nebeprisimena.

R. Lopata kontrargumentuoja, kad situacija kardinaliai pasikeitusi, be to, parengta nauja strategija „Lietuva 2030–2050“, todėl reikalingas ir naujas susitarimas dėl demografijos: „Dabar prognozuojama, kad 2050-aisiais Lietuvoje liks 2 mln. gyventojų, bet, tinkamai sudėliojus veiksmus, galima pasiekti, kad tais metais būtų tiek gyventojų, kiek buvo atkūrus nepriklausomybę.“

Seimo senbuvis A. Sysas – skeptiškas: „Dėl emigrantų susigrąžinimo, demografijos pasirašyti dokumentai guli stalčiuose ir jokios iš to naudos. Dabar siūloma vėl pasirašyti susitarimą dėl demografijos. Tačiau yra ideologiniai skirtumai, tad, manau, susitarti dėl tokių dalykų nelabai išeina.“

Be to, primena socialdemokratas, ne kartą daug visko buvo labai gražiai surašyta, pavyzdžiui, partijų susitarime dėl šeimos rėmimo, bet kas iš to. Norint tai įgyvendinti reikia pinigų, kaip ir reikėtų, jei būtų pasirašytas susitarimas dėl sveikatos apsaugos. „Tačiau kai pradedame kalbėti apie mokesčių reformą, visi siūlo paimti iš šešėlio, iš ekonomikos augimo, tačiau jokiu būdu neliesti mokesčių sistemos. Visi Pasaulio Banko, Europos Komisijos, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos ekspertai jau du dešimtmečius sako tą patį – kad mūsų mokesčių sistema prasta, per biudžetą perskirstome labai mažai, todėl negalime vykdyti savo įsipareigojimų. Tie partijų susitarimai gražūs savo turiniu ir apipavidalinimu, bet viduje – tušti, jei jų neparemi finansiniais ištekliais“, – pabrėžia A. Sysas.

Užtenka kadencijos

Politinių partijų susitarimų entuziastai jų svarbą argumentuoja tuo, kad, pasikeitus valdančiajai daugumai, reformos judėtų ta pačia kryptimi.

S. Skvernelio, turinčio patirties vadovauti Vyriausybei, nuomone, prasmę turi tik susitarimai dėl šalies gynybos ir mūsų laisvės, šalies vientisumo ir nepriklausomybės išsaugojimo, gal dėl užsienio politikos, nes tai susiję ir su geopolitiniais strateginiais interesais, šalies saugumu, o visa kita galima padaryti be to. „Yra ketverių metų kadencija, yra koalicija, ir jei ji turi gebančių įgyvendinti pokyčius žmonių ir kryptingai susidėliojami darbai, reformą galima padaryti taip, kad po ketverių metų atgal nebegalėsi pasukti. Taip, reformos apima ne vieną kadenciją, bet jei pagrindinius dalykus pastatai ant teisingų bėgių, pasikeitus valdžiai niekas to neatkeičia, nes nėra nei galimybių, nei prasmės keisti. Tačiau jei blaškaisi, nieko nedarai, o Vyriausybėje, deja, atsitiktiniai žmonės, į kadencijos pabaigą imama galvoti, kaip kokį susitarimą pasirašyti, bet tai neišgelbės“, – neabejoja S. Skvernelis.

Pasak jo, štai dabar kalbama apie susitarimą dėl sveikatos apsaugos: „Valdantiesiems nepavyko įgyvendinti rinkimų pažadų, tai dabar nori tai pridengti kolektyvine atsakomybe pasirašant kažkokį susitarimą. Reikia be susitarimo padaryti darbus ir suteikti žmonėms galimybę gauti kokybiškas sveikatos paslaugas, o matome visai ką kita. Dėl sveikatos apsaugos yra tragedija. Matome, kas vyksta ligoninėse: šansų pagyti ir išgyventi turi tik vilniečiai ir kauniečiai, iš dalies ir klaipėdiečiai, nors šio miesto meras pareiškė, kad ligoninių sujungimas ten kol kas patiria visišką fiasko.“

S. Skvernelio įsitikinimu, likus vos kiek daugiau nei metai iki Seimo rinkimų, apskritai naujų susitarimų nebereikia, nes viskas tuoj pereis į rinkimų kampaniją.

Dar viena problema – suderinus visų partijų pageidavimus, pradinių revoliucingų tezių dažniausiai nebelieka, galutinis tekstas būna aptakus. R. Morkūnaitė-Mikulėnienė iš savo patirties dirbant susitarimo dėl švietimo rengimo darbo grupėje pasakoja, kad kiekvienas žodis labai atsakingai derinamas suprantant, kad sukelti didelius lūkesčius, o paskui sunkiai juos patenkinti – ne pats tinkamiausias kelias.

Stop: pasak R. Morkūnaitės-Mikulėnienės, nors atskiri konservatoriai mano kitaip, naujų iniciatyvų dėl susitarimų partija kol kas nesvarsto. Nesinorėtų, kad kiekvienam klausimui būtų po susitarimą.

Tad gal, kaip kad kai kuriose šalyse, partijos sutaria dėl dalinių sprendimų, nes geriau konkretus susitarimas siauresniu klausimu nei visa apimantis, bet abstraktus su daug pompastiškų lozungų.

Pasirašyta daugybė

Susitarimų partijos pasirašę daugybę. Kelis dėl gynybos ir užsienio politikos, dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo, dėl ekonomikos krizių valdymo, dėl pažangai būtinų reformų, dėl kovos su nusikalstamumu ir korupcija sustiprinimo, emigracijos, švietimo ir kitais klausimais.

Vienas iš jų pradininkų – dabar Europos Parlamento narys Andrius Kubilius 2002 m., būdamas Seimo opozicijoje, inicijavo susitarimą dėl ekonominės ir socialinės pažangos, kurį pasirašė dešimties didžiausių politinių partijų ir keturiolikos įvairių organizacijų atstovai. Jį įkvėpė Airijos pavyzdys: panašų nacionalinį susitarimą įgyvendinti radikalias inovatyvios ekonomikos reformas devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pasirašiusi Airija iš Europos atsilikėlės pakilo iki Europos pirmūnių.

„Susitarimo tikslas buvo inicijuoti ekonomikos modernizavimą. Paraidžiui daug susitarimo nuostatų nebuvo realizuota, bet jo dvasia turėjo savo poveikį“, – dabar prisimena A. Kubilius. 2009 m., kai Lietuvą užklupo finansų ir ekonomikos krizė, tuomet jau būdamas premjeras, jis inicijavo nacionalinį susitarimą – veiksmų planą ieškant išeities iš sunkmečio.

Skirtumai: pasak A. Kubiliaus, partijos tam ir yra partijos, kad socialinėje, ekonominėje, kitokioje politikoje turėtų savo ypatingus požiūrius, todėl bandymai pasirašyti susitarimus kartais nelabai rezultatyvūs.

A. Sysas pasakoja prisimenantis, kaip anuomet susitarimus pasirašydavo ir partijos, ir profsąjungos, ir darbdaviai. „Tačiau vis tiek darbdaviai žiūrėjo į savo pusę ir darė viską, kad beveik milijonas lietuvių išvažiuotų iš šalies – mokėjo mažus atlyginimus, į juos žiūrėjo tik kaip į darbo jėgą, o ne kaip į partnerius. Kalbų buvo gražių, bet gyvenimas parodė, kad ne gražūs popieriai, o darbai lemia žmonių buvimą valstybėje, jų požiūrį į valstybę, į valdžią. Jei sudėtume visus partijų susitarimus, kiek pasirašyta, jau turėtume gyventi idealioje valstybėje“, – sako A. Sysas.

A. Kubiliaus nuomone, susitarimai turėjo svarbų vaidmenį laikotarpiu, kai Lietuva dar tik siekė įstoti į ES ir NATO: „Atsirasdavo įvairių politikos veikėjų, partijų, kurios prieš rinkimus prišnekėdavo, kad nenori nei į NATO, nei į ES, ir tie susitarimai padėdavo bent jau tarptautinę bendruomenę įtikinti, kad Lietuva nuo kurso nenukrypsta.“

Jei blaškaisi, nieko nedarai, o Vyriausybėje, deja, atsitiktiniai žmonės, į kadencijos pabaigą imama galvoti, kaip kokį susitarimą pasirašyti, bet tai neišgelbės.

Valdžios nereikėtų

Europarlamentaro nuomone, kiti susitarimai, pavyzdžiui, dėl įvairių socialinės ekonomikos politikos nuostatų, turi tam tikrą ribotumą. Jie gal tinka įvardyti tam tikrą problemų sritį kaip labai svarbią, parodyti, kad partijos panašiai supranta jos svarbą. „Tačiau partijos tam ir yra partijos, kad socialinėje, ekonominėje, kitoje politikoje turėtų savo ypatingus požiūrius, todėl bandymai siekti tų susitarimų kartais nėra labai rezultatyvūs. Kad partijos susitartų dėl konkrečios švietimo ar kitos politikos įgyvendinimo, mane ne visada įtikina. Kai kurios pasirašo po susitarimu tik todėl, kad vengia visuomenės būti pavadintos tokiomis, kurioms ši sritis nerūpi. Tačiau kad jos tikrai persiima tomis nuostatomis, galima abejoti, nes, praėjus mėnesiui po pasirašymo, jau ima kritikuoti jo įgyvendinimą“, – sako A. Kubilius.

Ar dabartinis susitarimų iniciatyvų bumas nedevalvuoja jų kaip žanro? Pasak europarlamentaro, dabar matoma tokių susitarimų infliacija, bet kažin ar kiekvienoje srityje reikia siekti būtent tokių susitarimų. Jie reikalingi ten, kur reikia labai ilgalaikės politikos ir panašios krypties.

Žinoma, galima vardyti daug sričių, kur tęstinumo reikia, kad ir švietime, kur pokyčiai duoda rezultatą po kelerių ar net keliolikos metų. Dažnai minimas Suomijos pavyzdys, kur prieš tris dešimtmečius buvo pasirašytas susitarimas dėl švietimo ir suomiams pavyko tapti lyderiais švietimo srityje. Tačiau, atkreipia dėmesį A. Kubilius, suomių skirtumas nuo mūsų – kad didžiąją to laiko dalį valdė socialdemokratai, kurie ir pasiūlė tą susitarimą. Taigi jis įgyvendinamas ne kiek dėl susitarimo, kiek dėl to, kad valdžioje buvo ta pati pagrindinė partija.

Europarlamentaras pasakoja, kad Europoje labai stipriai išvystyta kita forma – socialinis dialogas, labai paplitę vadinamieji ekonomikos ir socialiniai komitetai, kuriuose verslas, profsąjungos ir valdžia drauge siekia esminių sprendimų. „Susitaria jie, o ne partijos. Lietuvoje trišalė taryba tokio vaidmens nevaidina. Tad gal mūsų partijos susitarimais bando tą erdvę užpildyti?“ – svarsto A. Kubilius.

R. Lopata prisipažįsta partijų susitarimus kaip žanrą vertinantis gana skeptiškai, nors supranta, kad politinės kultūros ir politinio proceso prasme, ypač parlamentinėje demokratijoje, jie reikalingi, prasmingas ir pats jų rengimo procesas, nes labiau išsiaiškinamos pozicijos. Tačiau susitarimai turi būti pasirašomi ne dėl viešųjų ryšių akcijos – ir įgyvendinami.

Nuo pat tokių susitarimų Lietuvoje pradžios girdėti nuomonių, kad jie turi būti pasirašomi tik išskirtinai svarbiais valstybei, o ne visais klausimais, tai tinkama politinė forma, kai valstybė išgyvena krizę.

„Rimti susitarimai – dėl gynybos, o visi kiti – daugiau rinkimų kampanijos dalykai, populiarumo ieškojimas. Jei dėl visko pasirašysime susitarimus, gal ir valdžios nereikia: partijos susitaria, pasirašo, o vienas paskirtas prižiūri, kaip vykdoma. Tačiau juk Lietuva – parlamentinė valstybė“, – pabrėžia politikos veteranas A. Sysas.