– Vyriausybės programoje įrašyta, kad būtina pažaboti smurtą ne tik tarp vaikų, bet ir tarp suaugusiųjų. Ką apie tai galvojate kaip psichiatras?

– Smurtas gimdo smurtą. Sovietinėje armijoje buvo paplitusi vadinamoji diedovščina, kai senbuviai tyčiodavosi iš naujokų. Jei vaikai užauga smurto aplinkoje, jie neįsivaizduoja, kad bendrauti galima kitaip. Todėl, matyt, to smurto tarp mūsų yra tiek daug. Ne tik tarp vaikų.

Kurioje vietoje tą smurtavimo grandinę reikėtų nutraukti, nežinau. Bet kad to būtina imtis, įrodė atsakomybės atsiradimas už smurtavimą artimoje aplinkoje. Teisėsauga buvo tiesiog užversta skundais. Todėl, mano galva, valstybė turėtų sukurti instrumentus nuo smurto apsiginti. Gal valstybė visko sužiūrėti ir nepajėgtų, gal reikėtų pasitelkti visuomenines organizacijas.

Kita vertus, kad ir kaip skaudėtų, privalėsime smurto grandinę nutraukti ir aiškiai pasakyti, kad smurtas – netoleruotinas. Žmonės privalės išmokti gyventi kitaip. Juk lietuviai, išvykę gyventi į kitas šalis, paklūsta ten galiojančioms taisyklėms ir įstatymams. Vadinasi, nesame kvaili, tik kai gyvenimo aplinkybės ir sąlygos persmelktos smurtu, atrodo, kad kitaip ir negali būti.

– Apie korupciją  ar neūkiškumą medicinos srityje, perkant įranga bei kitus dalykus kur kas didesnėmis kainomis, kai juos, pavyzdžiui, privačios medicinos įstaigos įsigyja kartais dvigubai pigiau, girdime beveik kasdien. Greičiausiai iššūkiai laukia ir šioje srityje?

– Man nesuprantama, kad į pinigus, kurie skiriami sveikatos apsaugai, žiūrima taip, lyg jie būtų ne mūsų visų. Kartais tai, kad jais mėtomasi į šalis, yra arba neūkiškumas, arba akivaizdžios korupcijos apraiškos.

Jeigu valstybinės medicinos įstaigos vadovas važinėja automobiliu „Bentley“, kuris kainuoja apie 200 tūkst. eurų, kyla klausimas – kaip jis tiek užsidirbo?

Kai išsimokėtinai pirkau seną automobilį, kolegos iš manęs juokėsi – kaip aš, būdamas profesoriumi, dirbdamas universitete, negaliu sau leisti nusipirkti geresnio automobilio? Sakiau, negaliu, nes nevagiu, gyvenu iš algos.

Ir tie „bentliai“ įrodo, kad pinigų sveikatos apsaugos srityje yra, tik kažkodėl jie susikoncentravę arba neūkiškų, arba korumpuotų medicinos įstaigų vadovų rankose.

Kitą kartą kokia nors reta liga sergančiam vaikui nerandama kelių tūkstančių eurų, o reagentams ištaškoma šimtais tūkstančių.

– Eilės poliklinikose. Kaip, jūsų manymu, spręsti problemas, kai žmonėms reikia mėnesių mėnesiais laukti, kol pateks pas specialistus, bet, susimokėjus  už paslaugas, talonų vizitams pas gydytojus atsiranda tuoj pat?

– Blogai, kad taip yra. Tačiau yra ir kita problema – žmonės veržiasi konsultacijoms pas profesorius, kai juos galėtų pakonsultuoti ir mažiau kvalifikuoti medikai. Juk vienos ar kitos srities profesorių nėra tiek jau daug. Kai be reikalo pas juos veržiamasi, laiku nepatenka ligoniai, kuriems iš tikrųjų būtina aukštos kvalifikacijos medikų konsultacija. Tuomet ir susidaro įvairūs „apėjimukai“ ir „koridoriukai“.

Daug problemų turėtų išspręsti šeimos gydytojai, tačiau kam jiems jų imtis, kai poliklinikose ir taip daug specialistų. Kam jiems prisiimti atsakomybę? Be to, medicinos įstaigose reikėtų smarkiai mažinti biurokratiją, kad ligoniams nereikėtų vaikščioti, prašant įvairiausių siuntimų.