– O kalbant bendrai apie prokuratūros santykį su specialiosiomis ikiteisminio tyrimo institucijomis, kaip manot, ar prokuratūra užtikrina pakankamą jų kontrolę? Ar reikėtų kažką keisti tame santykyje?

– Aš manau, kad prokurorai turėtų būti griežtesni, reikalauti didesnės atsakomybės iš ikiteisminių tyrimų tyrėjų ir jų vadovų, kad tyrimo veiksmai būtų atlikti kvalifikuotai ir pačios ikiteisminio tyrimo bylos būtų paruoštos ir prokurorui perduotos tik kvalifikuotai atlikus visus būtinus ikiteisminio tyrimo veiksmus.

Taip, tikrai girdime nusiskundimų dėl tyrėjų kvalifikacijos stokos, kad nėra tyrėjų, kad aukštesnės kvalifikacijos tyrėjai yra perviliojami į kitas ikiteisminio tyrimo įstaigas, arba, sakykime, policijoje – į specializuotus skyrius. Ta problema yra, bet aš manau, kad prokuroras turi reikalauti, nes jis atsako už ikiteisminių tyrimų kokybę ir jis turi palaikyti valstybinį kaltinimą teisme.

Prokuroras privalo reikalauti iš tyrėjų kokybės ir, kad visi ikiteisminio tyrimo veiksmai, kuriuos jis mato, kad būtina atlikti, būtų atlikti.

Prokurorai turėtų būti griežtesni, reikalauti didesnės atsakomybės iš ikiteisminių tyrimų tyrėjų ir jų vadovų.

– Esate apie tai kalbėjusi su STT, policijos ar FNTT vadovais?

– Taip, buvo susitikimai, gal daugiau tokie pažintiniai susitikimai, man pradėjus eiti šias pareigas. Aš išsakiau visiems tą nuomonę, kad tyrėjas negali likti nuošalyje, nežiūrint į tai, kad už ikiteisminį tyrimą yra atsakingas, jį organizuoja ir jam vadovauja prokuroras. Tyrimo veiksmus atlieka tyrėjas, jis negali būti faktų konstatuotojas, jam turi taip pat rūpėti ikiteisminis tyrimas ir, kad būtų byla paruošta taip, kad prokurorui nekiltų problemų perdavus tokią bylą į teismą ir palaikant valstybinį kaltinimą.

Tai buvo išsakyta ir STT vadui, ir FNTT vadui, aptarta ir su policijos vadais, bet, kaip sakau prokurorams, visi turime pradėti nuo savęs. Kiekvienas prokuroras turi reikalauti iš tyrėjo, kad jis tinkamai paruoštų bylą ir nei aš viena, nei su pavaduotojais, tikrai to nepadarysiu, jeigu prokurorai nereikalaus.

– Prokuroras Julius Rėksnys prieš porą metų teigė, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimui kartais užtenka net neįvardinto asmens skundo, iškart pradedamos taikyti ir kriminalinės žvalgybos priemonės, kalbėjo ir apie nurodymus, kokius tyrimus reikia pradėti. Ar jūs manote, kad pakanka kontrolės ar saugiklių dėl sprendimų pradėti ar tęsti, vykdyti ikiteisminius tyrimus?

– Pono Rėksnio pasisakymų tikrai nenorėčiau komentuoti, čia jis turėtų pakomentuoti. Aš manau, kad nė vienas nepasirašytas pareiškimas, nenustatyto asmens, tikrai nėra priimamas ir tikrai, jeigu gauname tokį pareiškimą, mes grąžinam ir prašom, kad jis būtų atsiųstas, gali būti elektroniniu parašu ar mobiliuoju parašu, bet jis turi būti pasirašytas ir turi būti nurodytas skundą, prašymą ar pareiškimą padavęs asmuo.

Kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas šiaip, nesant pagrindui, tokių faktų aš tikrai neturiu ir jeigu trūksta tam kartui duomenų, kad pradėtume ikiteisminį tyrimą, jie gali būti renkami ir tikslinama informacija, gali būti tada priimamas kitas sprendimas – atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kuris taip pat gali būti skundžiamas ir prokurorui, ir ikiteisminio tyrimo teisėjui.

Tikrai, tokių faktų aš nežinau ir manau, kad nepasirašyti pareiškimai negali būti priimami ir negali būti tokių pranešimų pagrindu pradedami ikiteisminiai tyrimai.

– O kaip manote, ar pati prokuratūra turi pakankamai saugiklių, kad užtikrintų, jog taip nebūtų daroma?

– Šiaip, ikiteisminius tyrimus pagrinde pradeda ikiteisminio tyrimo įstaiga, jie privalo per dvi paras, jei neklystu, informuoti prokurorą apie ikiteisminio tyrimo pradėjimą ir tuomet kiekvienam konkrečiam tyrimui yra priskiriamas prokuroras.

Prokuroras turi susipažinti su pradėtu ikiteisminiu tyrimu ir, jei mato, kad jis pradėtas nepagrįstai, prokuroras priima sprendimą tokį tyrimą nutraukti. Yra aukštesnysis prokuroras, kuris taip pat vertina tokio prokuroro veiksmus, tai aš manau, kad tų saugiklių tikrai yra.

Jeigu mes gauname informaciją ar pareiškimą, kad prokuroras atliko galbūt kažkokius neteisėtus veiksmus, kažkokį sprendimą neteisėtą priėmė, pas mus yra Vidaus tyrimų skyrius, kuriam yra pavedama išnagrinėti ir pateikti tarnybinio patikrinimo išvadą, ar visi prokuroro veiksmai buvo teisėti ir pagrįsti. Tai mes tų saugiklių tikrai turime ir tikrai jais naudojamės.

– Jūs paminėjote ką tik ir tą atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą, apie tai ir norėjau paklausti. Neseniai Europos Žmogaus Teisių Teismas nusprendė, kad dviejų homoseksualių vaikinų teisės nebuvo apgintos, kai prokuratūra atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, nors vaikinai socialiniuose tinkluose susilaukė akivaizdžiai grasinančių ir neapykantą skatinančių komentarų. Kaip manote, ką prokuratūra padarė netinkamai šioje situacijoje ir kaip būtų galima išvengti tokių situacijų ateityje?

– Labai sunku tai komentuoti, nes aš nesu pilnai susipažinusi, kokie buvo apskųsti prokuroro veiksmai. Jeigu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, tai šio nutarimo pagrįstumą turėjo įvertinti prokuroras. Prokuroro nutarimas galėjo būti skundžiamas ikiteisminio tyrimo teisėjui ir net apygardos teismui, tai jeigu buvo pasisakyta, kad priimtas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, tai prokuroras, jis įvertino situaciją taip, kaip jis ją matė, kaip jis ją suvokė. Labai negalėčiau komentuoti, man reikėtų susipažinti, įsigilinti ir tada galėčiau pateikti komentarą.

– Akivaizdu, kad EŽTT nebūtų net priėmę skundo, jei nebūtų perėję per visas pakopas, jei nebūtų Lietuvoje išnaudoti visi teisinės gynybos būdai. Žinau, kad ir daugiau yra skundų EŽTT paduota, kur galbūt ne visada prokuratūra pakankamai jautriai pasižiūrėdavo, ypač į LGBT žmonių situacijas, kokias jie patyčias patiria. Ar jūs sieksite, kad jautriau būtų veikiama, aktyviau jų teisės ginamos?

– Tikrai situacija keičiasi ir aš matau, kad ikiteisminių tyrimų daugėja ir, man atrodo, praeitą savaitę buvo pradėti net keli ikiteisminiai tyrimai, būtent susiję su neapykantos kurstymu.

Keičiamės ir manau, kad keičiamės į gerą. Ir prokurorų mąstymas keičiasi, gal daugiau tų mokymų buvo, atsirado žinių, supratimas kitoks atsirado.

– Norėjau paklausti truputį ir apie politikų įtaką. Pavyzdžiui, prezidentas Gitanas Nausėda anksčiau sakė, kad apie Lietuvos verslo konfederacijos prezidento Valdo Sutkaus sulaikymą jį prokuratūra informavo jau išvakarėse. Ar tai pateisinama, ar jūs pati ketinate informuoti aukščiausius šalies vadovus apie tokius tyrimus? Kokį santykį formuosite su jais?

– Negaliu komentuoti apie tai kas ką informavo, aš tokios informacijos neturiu. Aš nežadu nieko informuoti nepradėjus ikiteisminio tyrimo, niekas iš manęs to nereikalavo ir manau, kad nereikalaus. Jeigu bus reikalinga, mes, žinoma, informaciją pateiksime, bet pateiksime tada, kai galėsime, kai prokuroras matys, kad tą informaciją galima pateikti.

Aš manau, kad kiekvienas prokuroras yra nepriklausomas ir savarankiškas, ir jeigu jis mano, kad kažkas jam gali daryti poveikį, tai manau, kad toks prokuroras negalėtų dirbti prokuroru.

Man asmeniškai niekas jokio poveikio nedarys, nes tai prieštarautų mano vertybėms.

– O manote, kad bendrai prokuratūra, kaip institucija, yra pakankamai apsaugota nuo politikų spaudimo, nuo kišimosi?

– Aš manau, kad taip, bet tai priklauso nuo kiekvieno prokuroro.

– Norėčiau aptarti ir gana keblų specialiojo liudytojo statusą, kai kada jį vadina net tam tikra šantažo priemone. Ar jūs manote, kad normali ta situacija, kai šį statusą gavę asmenys išlaiko jį porą metų ar ilgiau?

– Taip, aš manau, kad yra problemų su specialiojo liudytojo statusu, neslėpsiu.

Gerai yra tai, kad jeigu neužtenka duomenų asmeniui pareikšti įtarimą, tai tas mechanizmas, kad apklaustume tą asmenį specialiuoju liudytoju, kuomet jis nėra įspėjamas apie melagingų parodymų davimą, aš manau, kad tai yra geras dalykas.

Bet, kaip ir jūs pastebėjote, tai neturėtų tęstis pusę metų, metus ar ilgiau. Turėtų būti priimtas sprendimas – jeigu yra gauta daugiau duomenų, tai tam asmeniui turi būti įteiktas pranešimas apie įtarimą, jeigu tokių duomenų nėra, tas statusas liudytojui turėtų būti panaikintas.

Kai buvo tas klausimas keliamas, buvo kalbama su prokurorais, visiems buvo priminta apie tai, kad specialiojo liudytojo statusas negali trukti begalinį laiką. Taip, kiekvienas prokuroras įvertinęs turi priimti sprendimą. Aišku, negalima nustatyti termino, kiek tai turėtų būti – pusė mėnesio, mėnuo, trys mėnesiai, kiekvienoje byloje yra skirtinga situacija ir prokuroras turi įvertinti ją. Bet tai tikrai neturi tęstis ilgai.

Aš tikrai dirbsiu atsakingai ir stengsiuosi, kad prokuratūra būtų truputį kitokia, kad ji būtų atviresnė, kad ją gerbtų mūsų visuomenė ir, kad mums nebūtų gėda pasisakyti, kad dirbame prokurorais.

– Nagrinėjant kai kurias bylas kartais gali susidaryti įspūdis, kad prokurorai yra nelinkę kartais pripažinti savo klaidų, atsisakyti kaltinimų, pakeisti sprendimus, nebūna pakankamai lankstūs, kad peržiūrėtų ikiteisminius tyrimus. Ar jūs manote, kad prokuratūroje yra pakankamai skatinamos šios savybės, ar sieksite jų?

– Aš sieksiu vieno dalyko, kad prokuroras priimdamas procesinį sprendimą byloje, įvertintų visus byloje surinktus duomenis. Ir tada, jei jis mano, kad jų pakanka – perduotų bylą į teismą. Jei mano, kad jų nepakanka ir atlikus kitus ikiteisminio tyrimo veiksmus jų tikrai nepadaugės, būtų priimtas sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą. Jeigu prokuroras turėdamas nuomonę, kad jis tikrai padarė viską, ką buvo įmanoma ir tų duomenų pakanka ir su tokia byla jis eina į teismą, tai aš manau, kad prokuroras teisingai elgiasi, jeigu jis teisme įrodinėja to asmens kaltę.

Jeigu paaiškėja kažkokios aplinkybės, kurios nebuvo žinomos ikiteisminio tyrimo metu, tada prokuroras turi imtis priemonių, kad jos būtų išsiaiškintos. Jeigu paaiškėja aplinkybės, kad tie įrodymai byloje buvo surinkti neteisėtai ar kažkas buvo nepadaryta, aš manau, kad prokuroras tada turėtų pasakyti – taip, gal kažko mes nepadarėme, gal kažką padarėm ne taip, pripažinti savo klaidas ir jei jų negalima ištaisyti, tada turėtume pripažinti, kad prokuratūra irgi klysta.

– Bet iki šiolei tokių pareiškimų trūko, nebuvo jų. Prokuroras yra toks tarsi akmeny įrėžtas ir nesakoma, kad galbūt suklydome.

– Praėjusiais metais, iš to, kiek paduota buvo baudžiamųjų bylų, dabar skaičiaus taip greitai nepasakysiu, trūkumams pašalinti buvo grąžinta tik 0,54 proc. nuo visų bylų. Tai sakyčiau, kad ta kokybė nuo perduodamų bylų yra visai gera, nes kitu atveju teismai grąžintų prokurorams bylas ištaisyti tuos trūkumus. Išteisinta, man atrodo, buvo tik 2 proc. visų asmenų, kurie buvo perduoti į teismą. Tai, vėlgi, labai mažas procentas. Aš manau, kad prokurorai duomenis vertino pagrįstai, atsakingai ir tokias bylas perdavė į teismą.

Tai teismas vertino byloje surinktus duomenis, o ne prokuroras. Būtų tų išteisinimų daugiau, jei būtų netinkamai paruoštos bylos ir būtų daugiau bylų grąžinta tyrimui papildyti.

Dar dėl skaičiukų, tai praėjusiais metais priimta daugiau kaip 61 tūkst. nutarimų atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir teismas panaikino tik beveik 1 proc. tokių nutarimų. Tai kalba apie priimtų procesinių sprendimų kokybę.

– Kaip jūs pati vertintumėte, tarkim, po penkerių metų, kad jūsų darbas šiose pareigose buvo sėkmingas? Ką galėtumėte laikyti tokios sėkmės rodikliais?

– Aš atėjau ir turiu planų, tikrai daug planų. Aš nežinau, kaip man juos pavyks įgyvendinti, ar visus pavyks įvykdyti. Man labai sunku kalbėti, kas bus po penkerių metų, einu tikrai mažais žingsneliais, nes nesinori skubėti, norisi viską apgalvoti ir įvertinti kiekvieną situaciją.

Aš tikrai dirbsiu atsakingai ir stengsiuosi, kad prokuratūra būtų truputį kitokia, kad ji būtų atviresnė, kad ją gerbtų mūsų visuomenė ir, kad mums nebūtų gėda pasisakyti, kad dirbame prokurorais. O kaip įvertins mane po penkerių metų ar anksčiau, aš negaliu pasakyti. Aš žinau, kad aš stengsiuosi dirbti, nes tiek metų jau esu pradirbusi, žinau kas per problemos, ką būtų galima keisti ir tobulinti. Taip, kad viziją turiu, o kaip pavyks, vertinsite jūs visi.

– Ačiū už pokalbį.