Pasak E.Račiaus, su PPC specialistais jis susitinka jau ne pirmąjį kartą, o panašaus pobūdžio susitikimai numatyti ir ateityje.

Kaip sakė PPC projektų vadovė Eglė Renkauskienė, su atvykusiais pabėgėliais dirbantiems lietuviams tokie mokymai ir susitikimai itin vertingi. Į centrą nuolat atvykstant pabėgėliams, čia dirbantys žmonės neišvengiamai susiduria ne tik su kultūrų skirtumais, tačiau ir papročiais bei religija.

Nors centre vyksta integracijos procesas, kurio metu į Lietuvą atvykę pabėgėliai supažindinami su mūsų šalies tradicijomis, religinėmis šventėmis ir papročiais, tačiau, siekiant sklandaus bendravimo bei gerbiant atvykėlių papročius žinių apie tai reikia ir PPC darbuotojams.

Kaip sakė E.Račius, į jį kreipėsi PPC centro specialistai. „Pati pradžia buvo po 2001 metų, kai buvo labiau pradėta domėtis žmonėmis, kilusiais iš Azijos, Afrikos, kurių didelė dalis yra musulmonai. Su PPC ryšys jis užsimezgė natūraliai, pradžioje jis nebuvo labai intensyvus, o didesnis susidomėjimas atsirado maždaug prieš trejus metus“, - sakė E.Račius.

- Jūsų nuomone, ar visuomenėje yra nepagrįstų, o gal – pagrįstų baimių, kalbant apie musulmonų religiją, papročius, tradicijas?

- Priklauso nuo kategorijų. Jei kalbėtume apie mamas, kurios yra susidūrusios su galimais žentais iš Azijos ar Afrikos, tai – specifinė kategorija. Jos labai dažnai baiminasi, kad jų dukroms nutiks kažkas panašaus, kaip ir kitoms moterims, kurios buvo ištekėjusios ar bendravo su išeiviais iš Azijos ar Afrikos ir kurių religinė kilmė dažnai yra musulmonai.

Žiniasklaidoje labai vienašališkai ir vienpusiškai pristatoma, kas nutinka lietuvaitėms, ištekėjusioms už musulmonų. Tai kategorija žmonių, kurie to baiminasi, yra labiausiai įsibauginę.

Kita dalis žmonių labiau susirūpinę bendresniu, globaliu saugumu – teroristiniais išpuoliais, kitais procesais, kurie tiesiogiai kiekvieno gal ir nelabai pasiekia, bet bendra prasme – saugumo nesuteikia. Įvaizdžiai, vaizdiniai, reportažai, ypač iš regionų, suteikia nejaukumo.

Tačiau aš sakyčiau, kad didžioji dalis Lietuvos piliečių yra pakankamai tolerantiški, ypač kalbant apie išsilavinusį jaunimą. Mūsų universitete yra daugybė žmonių iš Azijos ir Afrikos, dalis jų yra musulmonai.

Nematau, kad tie studentai jaustųsi atstumti, diskriminuojami, su jais būtų nebendraujama. Studijuoja ir mergina iš Sudano, kuri nešioja chidžabą. Ji Kaune nesijaučia nesaugiai. Viešos neapykantos diskriminacijos jie tiek daug nepatiria, kaip mes kartais galbūt įsivaizduojame, kad galėtų patirti.

- Kokia yra žinia, esminė mintis, kurią jūs perduodat tokių mokymų metu?

- Pagrindinė mintis, kad mes kartais per daug įsivaizduojam esant tuos skirtumus, labai dažnai iš kitų kultūrinių terpių atvykę žmonės yra daug kuo panašūs į mus.

Ne tik tuo, kad tai yra žmonės, kuriems reikia valgyti, miegoti ir panašiai, bet jų žmogiškieji poreikiai – meninei, sportinei veiklai, hobiui, profesiniam tobulėjimui – yra mums gana artimi.

Bendrumo ir sąlyčio taškų būtų lengva rasti. Ten žmonės žavisi Hariu Poteriu, mes kiek anksčiau žavėjomės, jie žavisi roko muzika, kaip ir mes. Daug bendrumų ir panašumų. Skirtumai kartais yra išties minimalūs. Taip, jie galbūt nevalgo kiaulienos. Bet Lietuvoje daug žmonių taip pat nevalgo kiaulienos ar net jokios mėsos.

- Kalbate apie bendrumo taškus. Tačiau skirtumų, matyt, yra?

- Neabejotinai. Kalbant apie bet kurią visuomenę tai jų galima rasti. Spektras gyvensenų, formų, tikėjimo, intensyvumo labai skiriasi. Lietuvoje religine prasme mes galime sutikti ir ateistų, agnostikų ir labai nedidelės dalies Lietuvos katalikų, kurie yra fundamentalistai.

Klausimas - kokios kilmės ir gyvensenos yra žmogus. Jei labai religingas katalikas susiduria su nelabai religingu musulmonu, jie neturės daug bendro. Katalikui bus svarbu religinės apeigos, o musulmonui-ateistui Dievas iš viso neegzistuoja. Todėl jam paprasčiau kalbėtis su lietuvių ateistu. Visuomenės pjūvis ir spektras ir pas mus, ir pas juos yra labai platus.

- Matyt, yra ir kartų skirtumas? Juk į Ruklą atvyksta daug jaunų žmonių, kurie, matyt, yra kiek kitokie, nei buvo jų seneliai ar net tėvai?

- Taip, žinoma. Jų tėvai gimė, užaugo socializmo dvasioje. Jaunoji karta mąsto kitaip. Sirijoje yra socialistinė sistema, bet ji nefunkcionuoja taip, kaip funkcionavo. Politinė aplinka keičiasi, keičiasi lūkesčiai, savo daro ir globalizacija.

- Visuomenėje vis dar yra nuomonė, kuomet musulmonus žmonės sieja su teroristiniais išpuoliais. Tačiau ar išties religiją galima sieti su nusikaltimu? Ar tai – teisinga?

- Mes kalbame vieną milijardą septynis šimtus milijonų žmonių visame pasaulyje. Vieni iš jų mažiau, kiti daugiau sieja save su ta kultūrine terpe, kurią mes vadiname musulmoniška.

Natūralu, kad yra įvairių žmonių, kurie manipuliuoja religija. Jie tarsi nusavina religiją, jie teigia esantys tos religijos avangardas. Jų veiksmai – fiziniai, smurtiniai – rodo, kad jie eina labai specifiniu keliu. To paneigti neįmanoma. Būtų neteisinga, jei mūsų visuomenė apie tai nebūtų informuojama.

Tačiau normalūs musulmonai, arba žmonės, kurie nepraktikuoja islamo, žiniasklaidai yra neįdomūs. Jo gyvenimas nesiskiria nuo mūsų gyvenimo, todėl tai nėra aktualu - nėra žinios, apie tai nereikia pranešinėti.

- Ar mokymų Rukloje metu iš PPC darbuotojų sulaukėte klausimų?

- Sakyčiau, kad Rukloje esančio pabėgėlių priėmimo centro darbuotojai yra geriausia auditorija, su kuria aš esu susidūręs, todėl į tuos klausimus malonu atsakyti.

Tai žmonės, kurie savo tiesioginiame darbe susiduria su šiais žmonėmis, jų klausimai yra kylantys iš realių situacijų, o ne paremti stereotipais. Man labai malonu su jais dirbti.