Sugrįžimo iš amžinojo įšalo žemės pėdsakais

Prieš 35 metus Europą nustebino pirmasis masinis lietuvių, mirusių Stalino tremtyse Sibire, palaikų parvežimas į Lietuvą. Pasak rašytojo Petro Dirgėlos, tuomet tai sustiprino Sąjūdžio dvasią.

Tremtinių politika

Ką apie tą P. Dirgėlos įvardytą tautos veiksmą, kuriam sunku surasti analogų pasaulyje, žino dabartinis Lietuvos jaunimas? Greičiausiai nieko konkretaus. Tad priminsime pirmąjį masinį tremtinių palaikų iš Igarkos parskraidinimą į Kėdainių karinį aerodromą 1989 m. liepos 27 d.

Tądien į Lietuvą buvo sugrąžinti 128 tremtinių palaikai, kuriuos sutiko apie 15 tūkst. žmonių minia iš visos Lietuvos. Tačiau iki tos istorinės akimirkos vedė ilgas, nuoširdus, pasiaukojusių šiai misijai žmonių darbas – jis tapo įmanomas prasidėjus perestroikai Sovietų Sąjungoje. Lietuvoje tai siejama su Atgimimu, su Persitvarkymo Sąjūdžiu.

Kas ir kodėl pasirinko Igarką kaip tą lietuvių tremties vietą, iš kurios buvo pirmiausia sugrąžinti į Lietuvą buvusių tremtinių palaikai? Kodėl taip elgėsi lietuviai? Atsakymų ieškojome pirmosios ekspedicijos organizatorių ir dalyvių prisiminimuose, kalbinome jų artimuosius.

Atkastieji tremtinių palaikai šaltyje buvo gerai išsilaikę. Pirmiausia jie buvo dedami į drobulę, paskui – į medinę dėžę, ši – į cinkuotos skardos karstą, o tik paskui – į didelę medinę dėžę.

Pirmoji ekspedicija

„Igarka, nutolusi nuo Lietuvos maždaug 5,5 tūkst. km, tapo vienu didžiausių lietuvių tremties taškų – 1948 m. gegužės 22 d. čia buvo ištremta apie 6 tūkst. lietuvių. Tarp jų buvome ir mes: trys vaikai – Vytautas, Kazimieras ir aš, Aldona, mūsų tėtis Petras ir mama Rozalija Putnos iš Vaiškonių kaimo anuomečiame Ukmergės rajone. Šeimos galva į Lietuvą nesugrįžo – mirė Igarkoje“, – pasakojo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos pirmininkė kaunietė Aldona Putnaitė-Krinickienė.

Pasak pašnekovės, jos brolis Vytautas buvo aktyvus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio narys. Kaip Kauno Sąjūdžio atstovas jis 1988 m. išvyko į Igarką kartu su Romualdo Bakučio vadovaujama ekspedicija, kurioje buvo žinomų žurnalistų, fotomenininkų, buvusių tremtinių.

Išneša: tremtinių palaikai palieka kapinių amžinojo įšalo žemę. V.Dekšnio nuotr.

Ekspedicijoje dalyvavę Laima Pangonytė ir Zacharijus Putilovas, grįžę namo, sukūrė dokumentinį filmą „Per tą laiką“, kuriame buvo parodyta ir apgailėtina lietuvių kapinių būklė Igarkoje. Kaip po daugelio metų savo knygoje „O mes ar sugrįšim…“ rašė pats Vytautas, 1988–1989 m. žiemą Kaune, „Tremtinio“ klube (klubas po metų tapo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga – LPKTS) buvo nuspręsta organizuoti pirmąją ekspediciją į Sibirą, siekiant padėti buvusiems tremtiniams parsivežti artimųjų palaikus. Buvo pasirinkta Igarka, kur mezgėsi ryšiai su vietos valdžia ir tautiečiais.

Tėvo palaikų nerado

Simonas Daukantas beveik prieš porą šimtų metų rašė, kad didžiausia nelaimė žmogui – mirti svetimoje žemėje ir tenai būti palaidotam. Iki šiol lietuviai laiko savo pareiga pargabenti į tėvynę svetur mirusių giminaičių palaikus, nes Lietuvoje stiprus gyvųjų ryšys su mirusiaisiais, o Vėlinės – viena svarbiausių švenčių. Tad nenuostabu – parsivežti giminaičių palaikus iš tremties ir kalinimo vietų tapo svarbiu „Tremtinio“ klubo įsipareigojimu. Būtent V. Putna, minėto klubo tarybos narys, buvo paskirtas pirmosios palaikų parvežimo ekspedicijos koordinatoriumi.

Anot V. Putnos prisiminimų, prieš prasidedant ekspedicijai į Igarką, teko nuveikti daugybę organizacinių darbų, konsultuotis su medikais, gauti lėšų, dujokaukių, pirštinių, pažymų, įrankių, lėktuvą, derinti su Igarkos valdžia dėl beveik pusantro šimto talkininkų iš Lietuvos įkurdinimo, transporto priemonių ir kt. Beje, anuometis sovietinės Lietuvos valdžios atstovas Justas Paleckis atsisakė padėti gauti papildomų bilietų reisui Maskva–Igarka. Tad vietoj planuotų 50 žmonių į Igarką su V. Putna 1989 m. birželio 29 d. išvyko 20.

Talka: vyrai krovė karstus – dėžes su palaikais į sunkvežimius ir vežė į Igarkos oro uostą. V. Dekšnio nuotr.

Gamino karstus

Tarp išvykusių buvo įvairių profesijų atstovų. Pavyzdžiui, istorikai – anuomečio Kauno istorijos muziejaus direktorius Juozas Jurevičius ir skyriaus vedėjas Algis Markūnas, žurnalistas Raimundas Yla ir Prano Ziberto šilko-pliušo kombinate Kaune dirbęs operatorius Vladas Dekšnys. Beje, ekspedicijoje dalyvavo ir buvusi tremtinė vilnietė Nijolė Šimulionienė, užauginusi sūnų patriotą Igną – jis, būdamas dvyliktokas ir šaulys, žuvo Sausio 13-ąją, gindamas Lietuvos nepriklausomybę.

Atlikta: ekspedicijos pirma grupė, atlikusi darbus. Stovi (iš kairės) J. Jurevičius, J. Černiauskas, K. Beniulis, R. Yla, V. Putna, K. Tarankus, K. Cvirka, S. Šmitas, R. Lisauskas. Priklaupusios: A. Kvietkauskienė, J. Kriunienė, N. Šimulionienė. V. Putnos nuotr.

Šią V. Putnos grupę po kelių savaičių Igarkoje papildė 120 žmonių, atvykusių ten liepos 16-ąją. Šiai jaunimo grupei vadovavo Antanas Petrokas. Atvykusiems lietuviams teko beprotiškai sunkus darbas Igarkos kapinėse, nes ten – amžinas įšalas, t. y. žemė tokia kieta kaip asfaltas Lietuvoje. Tad teko prie laužtuvo galo tvirtinti kirvį. Atkastieji tremtinių palaikai šaltyje buvo gerai išsilaikę. Pirmiausia jie buvo dedami į drobulę, paskui – į medinę dėžę, ši – į cinkuotos skardos karstą, o tik paskui – į didelę medinę dėžę. Tos dėžės keltu buvo plukdomos į salą Jenisiejaus upėje, kur aerodrome šio neįprasto krovinio laukė lėktuvas.

Priminsime, kad ekspedicijos dalyviai Igarkoje patys gamino minėtus karstus-dėžes. Anot A. Putnaitės, Vytautas tėvo kapo, deja, nerado – tą kapinių vietą sovietai sunaikino.

Visi išnešti iš lėktuvo karstai buvo uždengiami trispalvėmis, puošiami gėlėmis. Aidint maldos žodžiams, karstus šventino kunigai, o minia giedojo „Marija, Marija“.

Liūdnas sutapimas

Igarkoje lietuviai rengė susitikimus su igarkiečiais ir vietos valdžia, nes jiems buvo smalsu sužinoti apie Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį, mūsų šalyje vykstančias permainas. Beje, ne vienas ekspedicijos dalyviams padėjęs spręsti įvairius klausimus vietinės valdžios atstovas buvo 1933–1937 m. Sovietų Sąjungos tremtinių palikuonis.

Ekspedicijos dalyviai ištuštėjusius lietuvių kapus Igarkos kapinėse užkasė. Ant daugelio kapų išlikusių kryžių liko prikaltos lentelės su įrašu „Grįžo į Lietuvą“. Kaip savo prisiminimuose apie ekspediciją rašė žurnalistas Raimundas Yla, Igarkoje tuo metu buvo per 19 tūkst. gyventojų, tarp kurių – 150 lietuvių. Atsitiko taip, kad igarkiečiai tuomet šventė savo miesto 60-metį. Liūdnas sutapimas – pirmieji statybininkai į Igarką atvyko 1929 m. birželio 14-ąją. Pirmieji tremtiniai buvo atgabenti 1931 m. iš Pietų Sibiro, o vėliau – iš Ukrainos, Baltarusijos, Latvijos, Estijos, Lietuvos.

Iškasė: A. Markūnas ir N. Šimulionienė prie jos senelės Onos Linkevičienės palaikų, parengtų kelionei į Lietuvą. V. Dekšnio nuotr.

1989 m. vasarą Igarkos kapinėse dirbę ekspedicijos iš Lietuvos dalyviai ne tik atkasė ir paruošė kelionei į Lietuvą surastus savo ir kitų artimųjų palaikus, bet ir atnaujino įrašus ant likusiųjų gulėti svetimoje žemėje paminklų, aptvarkė senus kryžius, kapaviečių aptvarus, iškirto krūmynus, padėjo vietos lietuviams įkurti Sąjūdžio grupę, tremtinių klubą.

V. Putnos ir A. Petroko vadovaujamų grupių iškasti 128 tremtinių palaikai savadarbiuose karstuose-dėžėse 1989 m. liepos 28-ąją buvo pargabenti sovietinių karinių oro pajėgų lėktuvu į Kėdainius.

Nagingi: kapo tvorelę tvarko R. Lisauskas (kairėje) ir J. Jurevičius. V. Putnos nuotr.

Sutikimas Kėdainiuose

Skambant Šv. Jurgio bažnyčios varpams, begalės žmonių su gedulo kaspinais perrištomis trispalvėmis, žvakėmis ir gėlėmis pasuko karinio aerodromo link. Kėdainių gatvėmis šią neregėtą procesiją lydėjo gedulinga muzika. Aerodrome susirinko apie 15 tūkst. žmonių iš visos Lietuvos, atvyko daugybė kunigų sutikti tremtinių palaikų iš amžinojo įšalo žemės.

Pasitiko: į Kėdainių karinį aerodromą traukė tūkstančiai žmonių, nešini trispalvėmis, gėlėmis, žvakutėmis. A. Kazlo nuotr.

Visi išnešti iš lėktuvo karstai buvo uždengiami trispalvėmis, puošiami gėlėmis. Aidint maldos žodžiams, karstus šventino kunigai, o minia giedojo „Marija, Marija“. Po trumpo mitingo karstai buvo sukelti į berželiais ir ąžuolų vainikais papuoštus sunkvežimius, kurie išvežė juos pilna kėdainiečių, rankose laikančių degančias žvakutes, Birutės gatve į Lietuvos miestų ir kaimų kapines. Visą šį organizacinį darbą Lietuvoje sutinkant atskraidintus tremtinių palaikus atliko „Tremtinio“ klubo nariai, vadovaujami J. Čivilio.

Sugrįžimas: kauniečių minios į Kauną parvežtus palaikus sutiko labai pagarbiai. V. Putnos nuotr.

Pasak R. Ylos prisiminimų, ekspedicijos sėkmę lėmė jos vadovas Vytautas Putna, sprendęs ir išsprendęs daugybę sunkių klausimų. Ekspedicijos dalyviams labai nuoširdžiai talkino Igarkoje penktą dešimtį gyvenęs lietuvis Antanas Daugnora. Beje, anuomet su tremtinių palaikais į Lietuvą buvo pargabentas ir Sibiro maumedžio kryžius, turėjęs paženklinti Nežinomo tremtinio kapą (kryžius dabar saugomas Vytauto Didžiojo karo muziejuje). Iš Kėdainių palaikai buvo gabenami į įvairias Lietuvos vietas, kur jie buvo iškilmingai sutikti. Beje, tų pačių metų spalį geležinkeliu konteineriuose į Kauną buvo parvežta 20 tremtinių palaikų nuo Laptevų jūros pakrantės.

Pašventino: sutikti palaikų atvažiavo daugybė kunigų iš įvairių Lietuvos parapijų. Dešinėje stovi klierikas Vytautas Grigaravičius – dabartinis Kauno arkikatedros bazilikos klebonas. A. Kazlo nuotr.

Vežė ir lagaminuose

Po pirmos sėkmingos akcijos V. Putna buvo paskirtas palaikų pervežimo 1990 m. koordinatoriumi. Dėl jo patirties ir organizacinių gebėjimų iš įvairių Sibiro vietovių per dvylika ekspedicijų į Lietuvą buvo pargabenta apie 1,5 tūkst. tremtinių palaikų. Už ekspedicijų galimybių ribos liko GULAG’o lageriuose nužudytųjų ar mirusiųjų kapai, nes tokios stalininio režimo aukos dažniausiai buvo užkasamos grupinėse, neženklintose kapavietėse.

Pasitarimas: V. Putna (dešinėje) aptaria reikalus su jaunimo grupės atstovu. V. Dekšnio nuotr.

Parsigabenti artimųjų palaikų iš tremties vietų keliavo atskiros šeimos ir pavieniai asmenys, parsiveždavę surinktus kaulelius net lagaminuose, nes taip išvengdavo daugybės biurokratinių kliūčių, medinių ir cinkuotų karstų ir pan. Žmonės rizikavo, nes žinojo, kad mirusieji, kai buvo gyvi, dieną ir naktį svajojo apie grįžimą į Tėvynę arba prašė parvežti jų kaulelius amžino poilsio po Lietuvos dangumi.

Pasak pirmojo LPKTS prezidento Balio Gajausko, lietuviai – vieninteliai iš daugelio tautų, palaidojusių savo tautiečius tremtyje, tokiu didžiuliu mastu parsivežė jų palaikus. Šis žygdarbis anuomet labai jaudino Lietuvą, stiprino Sąjūdžio dvasią.


Šiame straipsnyje: tremtiniaiPetras DirgėlaIgarka

NAUJAUSI KOMENTARAI

Malonu ir gera

Malonu ir gera portretas
Dabar labai daug dėmesio lgbt, visokiem šurajevam, intrigom, peštynėm, paklydusiam jaunimui. Kai paklausai, tai atrodo, kad nieko gero Lietuvoj nėra. Bet tai absoliuti netiesa. Prašau, kokie pasiaukojantys žmonės gyvena Lietuvoj. Tikri patriotai, Lietuvos mylėtojai, gėrio, patriotizmo nešėjai.

ланзбергизмас неримста

ланзбергизмас неримста portretas
galvoja dar karta ta triuka prasumti ,nes tie ;ale tremtiniai;; i pabaiga, gal ju prasigėre palikuonys prabalsuos

ž

ž portretas
Tremimų istorija labai mažai tyrinėta ir net privengiama tai daryti, ne va dar ne laikas. Prisilaikoma tik vieno naravyvo, kad tai ruskių genocidas prieš lietuvių tautą. Bet yra ir kita medalio, kurios kol kas vengiama. Tai istorija su "stukačiais", koloboravimas, smogikai lietuviai ir net žydai žudant ir tremiant lietuvius ir t.t. Nemažai tokių palikuonių dabar užima svarbius politinius postus.
VISI KOMENTARAI 7

Galerijos

Daugiau straipsnių