Neseniai atlikto tyrimo rezultatai atskleidė, kad, nepaisant pastangų apsaugoti tropinius miškus, didelės jų dalies bioįvairovė nenustoja menkti. Tyrimo rezultatai neseniai paviešinti internetinėje erdvėje mokslinio žurnalo „Nature“.

Tyrimo autorių įsitikinimu, gauti rezultatai kelia didelį susirūpinimą, mat tropiniuose miškuose gyvena itin retų nykstančių gyvūnų ir augalų rūšių, neegzistuoančių jokioje kitoje pasaulio vietoje, rašo bbc.co.uk.

Gyvenamosios vietos ardymas, medžioklė, medžių kirtimas – tai pagrindinės tropinių miškų bioįvairovės mažėjimo ateityje priežastys.

„Spartus tropinių miškų ardymas visą pasaulinę bioįvairovę stumia į pavojų labiau nei bet kuris kitas šiuolaikinis fenomenas“, – rašo tarptautinė tyrėjų komanda.

„Daugelis tropikų vietų yra labai pažeidžiamos žmogaus veiklos ir kitų gamtinių sukrėtimų atžvilgiu“, – toliau dėsto jie.

Tropiniai miškai laikomi pasižyminčiais didžiausia bioįvairove visoje planetoje.

Tam, kad nustatytų šių saugomų vietų būklę, tyrėjų grupė įvertino duomenis, surinktus apie 60 tropinių miškų zonų, rėmėsi „262 detaliais interviu, konsultavosi su patyrusiais šios srities biologais ir gamtos mokslo žinovais, sukaupusiais vidutiniškai 20 metų patirtį“.

„Tyrimą atlikti paskatino trys opios problemos. Pirmoji: ar tropiniai rezervatai gebės atlikti „Nojaus arkų“ vaidmenį – t.y. pasauliui išsaugos išskirtinai turtingą bioįvairovę ir naturalios ekosistemos procesus? Kitas klausimas – ar stebimi pokyčiai iš esmės yra tokie patys ar skirtngi įvairiose saugomose teritorijose. Paskutinė dilema: pagal ką galima spėti, ar pastangos išsaugoti šiuose tropiniuose miškuose slypinčius biologinius lobynus bus sėkmingos ar vis dėlto ateityje sužlugs“, – rašo mokslininkai.

Tyrimas apėmė 36 Afrikos, Azijos ir Pietų Amerikos tautų teritorijas.

Rezultatai rodo, kad „norint išsaugoti bioįvairovę, būtina neapsiriboti vien pačių rezervatų apsauga. Daugeliu atvejų, pavojus gresia rezervatus supantiems augalų ir gyvūnų arealams bei kraštovaizdžiui“, – pažymėjo tyrėjai.

Tyrėjų komandos turimi duomenys atskleidžia, kad miškų ardymas, laukinės gamtos ir miškų resursų naudojimas turėjo didžiausią „tiesioginį neigiamą poveikį“.

Jie taip pat pastebėjo, kad „oro ir vandens užterštumas, žmonių populiacijos išaugimas ir klimato kaita“ turėjo silpnesnį arba netiesioginį poveikį.

Tyrimo komanda, vadovaujama profesoriaus Williamo Laurance iš Jameso Cooko universiteto Australijoje, padarę išvadą, jog saugomų teritorijų bioįvairovei didelį poveikį turėjo veikla, atliekama už saugomų teritorijų ribų.

„Nepakanka saugoti vien tik vidines treitorijas ir ignoruoti jas supančius kraštus, kurie sparčiai kertami, ardomi ir išmedžiojami“, – pastebėjo tyrimo autiriai.

„Nesėkimnga kova su vidaus ir aplinkinių teritorijų grėsmėmis gali lemti rezervatų ekologinį nunykimą, įskaitant įvairių rūšių bendruomenių skaičiaus ir veiksnumo mažėjimą bei esmnių ekosistemos procesų eroziją“, – konstatavo tyrėjai.