Vienoje Ezopo pasakėčioje pasakojama apie varną, norėjusią atsigerti iš ąsočio. Vandens buvo nedaug ir varnai negalėjo jo pasiekti savo snapu. Parversti ąsočio paukščiui nepavyko, tad varna nusprendė į ąsotį primesti akmenėlių, kad pakiltų vandens lygis. Šiam pasakojimui daugiau nei 2500 metų, bet jau tuomet žmonės žinojo kokios protingos gali būti varnos.

Kembridžo universiteto (Didžioji Britanija) mokslininkai atkartojo pasakėčioje aprašomą įvykį ir liko labai nustebę – varnos būtent taip ir pasielgė kaip pasakojama. Nepamokytos jos ėmė mesti į vamzdelį akmenis, kad pakiltų vanduo ir pasiektų joms siūlomą maistą.

Šis eksperimentas buvo tyrimų programų dalis, kuria siekiama ištirti varninių protinius gebėjimus. Jau dabar mokslininkai drąsiai teigia, kad varnos protingesnės už daugumą žinduolių. Jų intelektas pradėtas lyginti ir su beždžionėmis, kurios kaip ir varnos sugeba rasti sprendimus užduotims, kurių negali įveikti keturių metų vaikai.

Ezopo pasakėčios eksperimentas buvo skirtas išsiaiškinti ar varninių šeimos paukščiai suvokia priežasties-pasekmės dėsnį (vienas įvykis lemia kitą įvykį).

Eksperimento metu į vamzdelį su vandeniu buvo pridėta drugių lervų – mėgstamiausio varnų užkandžio. Vandens lygis neleido varnoms pasiekti „skanėsto“ snapu. Šalia vamzdelio buvo pridėta akmenėlių. Varnos ilgai nedvejodamos pradėdavo mesti akmenėlius, kol vanduo pakildavo ir jos galėjo pasiekti maistą.

Antroje eksperimento dalyje sąlygos buvo tokios pačios, bet varniniams nebuvo duota akmenėlių. Paukščiai kurie dalyvavo pirmoje dalyje išskrido ir atsinešė akmenėlių patys. Tie, kurie nedalyvavo pirmoje dalyje, užduoties neišsprendė. Tai dar kartą patvirtino tyrimus, kad varnos turi labai gerą atmintį. GRYNAS.lt rašė, kad suerzinta varna visą gyvenimą prisimena ją įpykdžiusį žmogų.

Trečioje eksperimento dalyje varnoms buvo duoti dviejų rūšių kamuoliukai. Vieni buvo sunkesni ir skendo, kiti plūduriavo paviršiuje. Pirmiausia paukščiams buvo leista pažaisti su jais, vėliau jie turėjo spręsti tą pačia užduotį. Šiuo atveju varnos daug dažniau pasirinkdavo mesti skęstančius rutuliukus, nei plūduriuojančius.

Gamtoje varniniai paukščiai įrankių nenaudoja, tad ši savybė nebuvo išugdyta evoliucijos bėgyje.

Su šia užduotimi keturmečiai (ir kai kurie penkiamečiai) vaikai nesusidorodavo, jeigu jų niekas nepamokydavo.

Išvados taip iškėlė ir papildomų klausimų apie žmogaus ir beždžionės „unikalumą“. Vos prieš kelis dešimtmečius buvo manyta, kad tik pastarosios rūšys turi akivaizdžius kognityvinius sugebėjimus.