Prie visų padėkų, kurios skambėjo šiandien per bronzinės komandos sutiktuves Vilniuje, reikėtų pridėti dar vieną.

Tokio rėmėjo, kaip Antanas Guoga, Lietuvos krepšinis dar neturėjo. Visada buvo ir bus tokių, kurie rems savo ar savo atstovaujamų kompanijų pinigais, per varžybas sėdės arenų VIP ložėse, o pergalės atveju nepraleis progos pasišildyti šlovės spinduliuose. Tai yra standartinis paketas, kurį kartu su logotipais ant marškinėlių ar TV ekranuose gautumėte ir jūs, jei rastumėte kelis šimtus tūkstančių tokiam reikalui.

O štai Antanas Turkijoj elgėsi labai nestandartiškai. Užuot patogiai įsitaisęs prabangioj ložėj, kurią jam garantuoja spec. FIBA pakabukas (badge -- angl.), ir oriai laukęs varžybų su atitinkama inteligentiška kompanija, Antanas eidavo padėti sirgaliams. Tik jo dėka paskutines trejas čempionato varžybas Lietuvos sirgaliams Stambule pavyko susiburti į vieną vietą, o ne būti išsklaidytiems po visą areną.

Po aštuntfinalio varžybų su Kinija, kai lietuvaičiai tiesiog atėjome ir okupavome visą tribūną už krepšio, žinojome, kad kitą dieną taip neišdegs. Taip ir nutiko: aplink okupuotiną tribūną turkai pastatė metalines tvoras ir įtaisė tuziną apsauginių, kurie neturinčius tos tribūnos bilietų siųsdavo paėjėti į viršų. Būtume staugę iš padangių, jei ne Antanas. Ketvirtfinalio rungtynėms su Argentina jis nupirko 20 prabangių papildomų bilietų į tą geidžiamą tribūną. Tų 20 bilietėlių pakako (dar keletą iškaulijom iš amerikiečių, kurių varžybos baigėsi prieš mūsiškes), kad į tribūną per porą valandų sugūžėtų apie porą šimtų tautiečių. Štai kur pavyzdinis apyvartumas. Kai kurie sirgaliai lyg kontrabandininkai ar prekiautojai žmonėmis (o gal knygnešiai?..) darė tiek reisų, kol visi žali ir geltoni atsidūrė okupuotoje teritorijoje.

Tačiau pusfinalio rungtynėse su JAV ši taktika jau negalėjo suveikti. Pirma, amerikiečiai dideliais užpakaliais teisėtai užsėdo visą geidžiamą tribūną. Antra, net jei kelis bilietėlius ir būtume stebuklo būdu gavę, šimtų žaliai geltonų vis tiek į tribūną nesuvarytume, nes amerikiečiai pultų skųstis apsauginiams, kad užėmėm jų teisėtas vietas. Todėl teko ieškoti trečio varianto.

Ir jis buvo štai toks: Antanas vėlgi nupirko kažkiek bilietų į tribūną už krepšio, bet antrajame aukšte. Pirmajame, kaip žinia, išsidrėbę amerikonai (gaila, neturiu nuotraukos). Ir mikliai sugūžėjo mūsų visi trys milijonai į tą antrą aukštą. Tačiau okupuotoje tribūnoje daug vietų turi įsigiję turkai, kurie stebės savo varžybas, kai baigsis mūsiškės.

Ir štai lipa turkas į savo vietą, kurią jau užėmęs kažkuris žalias. Antanas stabdo tą turką ir sako, maždaug, “gal tu, žinai, ten neik. Mūsų šalis maža, žinai, tik trys milijonai, čia jie visi atvažiavo ir nori pabūt vienoj krūvoj. Gal tu eik kur nors į kitą vietą, žiūrėk, dar yra laisvų.”

Tiesą sakant, nežinau, ką tiksliai Antanas ten turkams aiškindavo, bet visą jų srautą sėkmingai nukreipė į visas puses. Jei taip bandyčiau elgtis aš ar kas kitas, žalias ir išsipaišęs, iškart kiltų konfliktas.

O štai kai srautus valdo veikėjas su “badge” (pakabuku), tai negi čia konfliktuosi. Lygiai taip Antanas plovė smegenis ir apsauginiams bei jų viršininkei (žr. nuotrauką), kuriai mokamas atlyginimas už tai, kad visi žiūrovai sėdėtų savo ir tik savo vietose.

Šita taktika suveikė ir per rungtynes dėl trečiosios vietos. Kadangi lošėm su serbais, o ne su šeimininkais, arenoje buvo tuščių vietų, į kurias Antanas nukreipinėjo žmones, turinčius bilietus mūsų okupuotoje tribūnoje. Tiesa, prieš rungtynes su Argentina Antanas savo stebuklingą FIBA pakabuką panaudojo spręsdamas dar kito pobūdžio klausimą. Arenoje tvarką prižiūrintiems turkams užkliuvo, kad mūsų būgnai tapo per dideli. Antanas pradėjo mojuoti savo pakabuku, prašyt, kad turkai parodytų oficialų reglamentą, kur nustatyti leistinų būgnų dydžiai ir t.t. ir pan. Žodžiu papudrino smegenis, užhipnotizavo FIBA pakabuku ir tuo istorija pasibaigė: būgnus girdėjot

Padėdavo jis būgnininkams ir tuomet, jei kildavo problemų įsinešti būgnus į areną. Nepaisant šios teisės atsikovojimo Izmire, vėliau Stambule karts nuo karto turkiškos apsaugininkų rankos vis imdavo niežtėti, o Antano pakabukas veikė kaip puikus balzamas.

Ir dar -- detalė: Antanas visas varžybas Stambule stebėjo stovėdamas ir šokinėdamas prie būgnų ir paprastų prasigėrusių pižonų.

Nors gal su VIP’ais, kuriuos už savo klientų pinigus atgabeno “Omnitel” ir SEB, jam būtų buvę naudingiau.O čia toji neoficiali padėka, kurią esu įpareigotas perduoti. Filmuota paskutinę čempionato dieną:

P.S. Ar žinote, iš kur krepšininkai apdovanojimų ceremonijai gavo 13 vėliavų? Ne, ne Antanas parūpino. Mes, sirgaliai, paskolinom! Maniškė trispalvė, kurią nusikabinau nuo stiebo išvykdamas iš namų, atiteko Martynui Pociui. Pažįstu, nes labiausiai išblukusi, bo pergyveno ir šalčius, ir vėtras, ir kaitrą. Ir bronziniame Madride spėjo pabuvoti. Sorry, Martynai, kad nespėjau išskalbti -- negalvojau, kad taip toli eisit federacija nepasirūpins tokiu būtinu rekvizitu...

www.commonsense.lt