Praėjusį šeštadienį Vilniaus arkikatedroje bazilikoje vykusias šventas mišias sutrikdė jaunuolio akibrokštas – netikėtai iš žmonių minios priešais altorių iššokęs vaikinas garsiai kreipėsi į susirinkusiuosius ir privertė susizgribti net vadovybės apsaugą.

Vaikinas buvo išvestas iš arkikatedros, jam skirtas įspėjimas už chuliganizmą, o žiniasklaida nustatė ir diagnozę – „greičiausiai nestabilios psichikos“, rašo zurnalistika-kitaip.lt.

Jonas Jablonskis po incidento vertinamas dviprasmiškai: vieniems – drąsus jaunuolis, kitiems – ligonis. Beje, nors vaikinas žiniasklaidoje jau apipintas skambiais epitetais – „nestabilios psichikos“, „be nuolatinės gyvenamosios vietos“ – žurnalistai jo dar nekalbino. Matyt, to jau ir nepadarys – viskas diagnozuota be paciento.

Šeštadienis. Vilniaus arkikatedra bazilika. Kuo viskas prasidėjo ir kuo baigėsi?

Katalikų bažnyčioje aš nesilankau, ypač po paskutinių pranešimų apie visame pasaulyje atskleidžiamus pedofilijos atvejus tarp kunigų. Pažįstu žmonių, atsisakiusių katalikybės po tokių naujienų.

Šeštadienį aš net nežinojau, kad įvyko katastrofa ir žuvo Lenkijos vadovas, o į katedrą užėjau susidomėjęs ten stovėjusiais kareiviais.

Katedroje pamačiau Lietuvos vadovų delegaciją ir man buvo tiesiog smalsu pasižiūrėti. Mintys buvo tik tokios, kad aš užeisiu ir išeisiu. (Kaip atsiradai šalia altoriaus?) Aš ieškojau tinkamos vietos, iš kurios galėčiau stebėti ceremoniją, pamatyti Dalią Grybauskaitę...

Aš nenorėjau atkreipti į save dėmesio, tačiau, pradėjęs klausytis kunigų pamokslų, išgirdau, kaip vienas iš jų skaitė turbūt man labiausiai patinkančią Jėzaus mintį apie antrą Jėzaus atėjimą atgal į Žemę. Kažkodėl mane apėmė keistas jausmas, o visi pradėjo dainuoti „Jėzus laimina teisiuosius“.

Tuos tris žodžius jie dainavo apie dvi minutes, per kurias aš vis galvojau, kad žinios apie juos kitką rodo ir visa tai yra pernelyg sudėtinga arba pernelyg paprasta. Reiškia, jūs dainuojate „Jėzus laimina teisiuosius“, o išėję jūs elgiatės visai kitaip. Aš galvoju, kad tai yra juodas veidmainiavimas. Jūs verčiate žmones badauti, vartoti narkotikus, sukuriate savo tautai nepalankius įstatymus ir jūs dainuojate „Jėzus laimina teisiuosius“. Aš manau, kad jūs širdyje nesijaučiate teisūs nei prieš Dievą, nei prieš kolegas.

Mane apėmė ne pyktis, bet troškimas išsakyti tiesą. Tai buvo kaip sielos klyksmas. Kai aš tai padariau, supratau, kad galbūt ir gyvenu dėl tokių dalykų. Prieš išeinant aš dar apie penkias minutes galvojau, jaučiau didelį adrenaliną ir laukiau momento, kada bus visiška tyla.

Kai atėjo tas momentas, supratau, kad aš turiu eiti, turiu sakyti, nes kito pasirinkimo nėra, negaliu atsisakyti, nes, jei atsisakysiu, išsižadėsiu paties savęs viduje.

Aš išėjau ir pasakiau. Kai išėjau, mano kreipimasis buvo pozityvus. Nenorėjau nei pykčių, nei įžeidinėjimų, nei keiksmažodžių – nieko. Besikreipdamas aš visus pavadinau broliais ir seserimis: „Brangieji mano broliai ir seserys, jūs ką tik dainavote, kad Jėzus laimina teisiuosius, bet, išėję už šios bažnyčios durų, jūs ir toliau meluojate bei grobstote Lietuvos biudžetą...“ Ir tuo momentu mane jau sučiupo.

Pirmasis sučiupo kunigas ir bandė mane patraukti į šalį. Tą akimirką aš dar sakiau „...bet, išėję už šios bažnyčios durų, jūs ir toliau meluojate...“, o tuo metu pribėgo jau visi. Jie bandė man uždengti burną, kad aš nekalbėčiau, bet net ir tada aš rėkiau „Neleiskit statyti atominės elektrinės Lietuvoje, pasaulis jau ir taip skęsta“. Tai buvo visi mano žodžiai – mane išvedė.

Kas vyko už durų?

Mane vedė, rodos, septyni apsaugininkai. Jie troško pasirodyti „supermenais“, kurie gali išgelbėti prezidentės gyvybę, nors, iš tikrųjų, jie turėjo sureaguoti tą pačią sekundę, kai aš tik išėjau prie altoriaus.

Išvestą jie mane pristūmė prie sienos ir paprašė patylėti, o aš susigriebiau už veido, nes negalėjau patikėti, kad aš tai padariau.

Aš nežinau, kas manyje motyvavo taip pasielgti. Aš noriu tiesos, dėl jos ir gyvenu, bet niekas nenori tiesos pripažinti. Žmonės labiau pamilo tamsiąją pasaulio pusę, o ne šviesiąją. Man buvo keista, kad pirmasis mane tramdyti suskubo kunigas, kad jis panaudojo daug fizinės jėgos prieš mane. Kunigas panaudojo daugiau jėgos ir už apsaugininkus, jis mane išmetė kaip šiukšlę nuo altoriaus.

Dievo žodis skelbia, kad Dievo pasiuntiniai turi išklausyti žmogų, kad ir ką jis norėtų pasakyti, kad ir kokioje vietoje jis tai norėtų padaryti, net jei tai yra ir altorius. Kunigai pagal Bibliją turėjo išklausyti mane. Aišku, jei kiekvienas žmogus taip prie altoriaus pasisakytų, tai užtruktų mėnesį...

Dabar daugelis mane mato kaip nestabilios psichikos asmenį, nes taip buvo parašyta žiniasklaidoje. (Kodėl? Iš kur žurnalistai gavo informacijos, leidžiančios taip spėti?) Manau, kad buvo paprašyta taip parašyti. Kaip policininkai gali nustatyti ar žmogus stabilios ar nestabilios psichikos?

Ar jie baigę psichologijos – psichoterapijos universitetą? Tai „pripaišyta“ tam, kad nebūtų labai didelio susidomėjimo tuo, ką aš padariau prie altoriaus, neva jis yra kažkoks nestabilios psichikos, nekreipkim į jį dėmesio ir nieko nedarykim. Informacija apie mano psichikos nestabilumą galėjo nutekėti tik iš policijos pareigūnų, juk su manimi žurnalistai nekalbėjo. (O kaip žurnalistų teiginiai, esą neturi nuolatinės gyvenamosios vietos?)

Tai irgi netiesa, bet toks teiginys sustiprina įspūdį, kad aš esu asocialus, psichiškai nestabilus. (Tavęs kažkas klausė apie gyvenamąją vietą?) Ne, niekas neklausė ir jokie žurnalistai iš manęs interviu neėmė, o tai, kad jie rašo nepatikrinę faktų, rodo apgailėtiną lygį. Dar vienas įdomus dalykas: naujienose buvo tik mano gimimo metai, o vardo – ne. Visi normalūs žurnalistai turėtų nurodyti asmens vardą ir pavardę!

Kuo baigėsi incidentas?

Mane paėmė policija ir išvežė į komisariatą. Komisariate viskas vyko labai korektiškai. Gavau įspėjimą, baudos – ne.

Daug liūdnesnė situacija nutiko visai neseniai: neleistinoje vietoje perėjau gatvę ir policininkas įteikė kvietimą atvykti į komisariatą dėl 50 lt. baudos kvito surašymo, bet taip negalima, pirmą kartą jie turėtų tik perspėti.

Po incidento. Jautiesi pasiekęs tikslą?

Manyje nėra egoizmo ir išdidumo. Mano tikslas buvo parodyti valdžios atstovams, kad yra žmonių, kurie dėl teisybės gali užlipti ant katedros altoriaus ir į akis pasakyti „Jūs esate veidmainiai.“ Aš norėjau paliesti jų širdis, kad negalima bažnyčioje dainuoti, o, uždarius jos duris, elgtis bet kaip.

Manau, kad mano išsišokimas taip lengvai neužsimirš aukščiausio rando valdžios atstovų širdyse. Manau, kad atnešiau iki jų širdžių tai, ką norėjau atnešti.

Nesijauti sutryptas?

Ne. Kuomet darai tokius dalykus, jauti, kad esi labai stiprus. Tu žinai, kad darai tai dėl tiesos. Tu nenori nieko apgauti, tu nenori nieko blogo padaryti. Tu tik trokšti tiesos kaip vandens.

Po šio įvykio aš supratau, kad gyvenimas įgauna prasmę tik tada, kai gali paaukoti savo gyvybę dėl kažko, kas gali pakeisti žmones.

Aš jau sakiau, kad žmonės pamilo tamsų gyvenimą. Pažiūrėkim į taborą. Čigonai nenori atsisakyti prekybos narkotikais, nes kitoks gyvenimas jiems yra per sudėtingas, šviesus gyvenimas reikalauja sunkesnio darbo. Žinoma, dauguma čigonų neturi išsilavinimo, jiems ir nebūtų lengva pakeisti gyvenimą, bet net ir išbandyti pokyčių jie nenori.