Pastaruosius metus Vyriausybė, Vilniaus savivaldybė, visos verslo ir turizmo asocijuotos organizacijos vienu balsu kalba, kad Lietuva ir pats Vilnius yra nepatrauklūs investicijoms bei verslo kelionėms, nes sunku atvykti. Tiesioginių skrydžių trūkumas yra vienas didžiausių šalies trūkumų, konkuruojant regione dėl investicijų, tarptautinių konferencijų ir turistų. Visi dejuoja, kalba apie skatinimo priemones ar tiesioginių skrydžių oro vežėjams subsidijas.

Tačiau rezultatas – skirta mažiau lėšų skrydžių skatinimui, nei buvo įvertintas realus poreikis. Dar daugiau – nukeltas skrydžių skatinimo modelio įgyvendinimas.

Skrydžių nėra, o Vilniaus oro uostas paskelbia, kad pradės statyti abejotino funkcionalumo naują terminalą. Akivaizdu, esame statybininkų tauta, ne padangių berniukų. Aišku, papildomos investicijos į statinius reikalauja kelti mokesčius oro vežėjams, kurių ir taip nelabai turime. O jei dar vilniečiai pareikalautų, kad skrydžiai prasidėtų taip, kaip jie vyksta normaliose Europos šalyse – nuo 6 val. ryto ir iki 24 val. vakaro, išskyrus avarinius atvejus, tai skrydžių sumažėtų dar trečdaliu. Dauguma oro vežėjų skraido iš Vilniaus labai anksti arba net naktį, nes dėl triukšmo kiti Europos oro uostai jų neįsileidžia. Vilniaus oro uostas tapo patogia vieta papildomai panaudoti lėktuvus, vietoje to, kad mokėtų už jų stovėjimą ant žemės.

Tiesioginių skrydžių trūkumas yra vienas didžiausių šalies trūkumų, konkuruojant regione dėl investicijų, tarptautinių konferencijų ir turistų.

Neturime savo arba pagal sutartį veikiančio (Estijos pavyzdys) bazinio oro vežėjo, kaip visos kitos šalys regione. Kalbos, kad tai brangu arba kad tegu privatus verslas rizikuoja, yra nieko vertos. Valstybė, inicijuodama bazinio oro vežėjo steigimą, gali gauti dvi naudas: pirma – tiesioginė: iš oro kompanijos pajamos (pelnas arba nuostoliai), antra – netiesioginė nauda: mokesčiai, kuriuos valstybė ar miestas gauna iš turistų (viešbučiai, restoranai, muziejai, konferencijos ir t.t.) ir pritrauktų investicijų. Privatus investuotojas tokių pajamų neturi ir negali gauti, nebent valstybė ar miestai įsipareigotų mokėti ir tai nepažeistų ES reguliavimo taisyklių.

Priminsiu, kad 2013 m., prieš pradedant Lietuvai pirmininkavimą Europos tarybai, Vilniaus savivaldybė įsteigė bazinį oro vežėją „Air Lituanica“. Šiandien pagal verslo planą, kurį rengė „Lufthansa“ konsultantai, „Air Lituanica“ būtų turėjusi 6 orlaivius ir 16 tiesioginių skrydžių krypčių, kurie visiškai patenkintų ne tik Vilniaus, bet ir Lietuvos poreikį.

Tam reikėjo nuo 2016 metų iki 2021 metų savivaldybei ir vyriausybei investuoti 8 mln. eurų į įstatinį kapitalą. Nuo 2018 m. „Air Lituanica“ jau būtų rentabili oro kompanija.

Deja, 2014 m. konservatorių tarybos nariai ir tuometinis Seimo narys Remigijus Šimašius kreipėsi į FNTT, kad ši pradėtų tyrimą dėl „Air Lituanicos“ veiklos, o tokios žinios labai veikia aviacijos verslą, todėl per savaitę bilietų pardavimai krito 500 000 litų. Tačiau „Air Lituanica“ smūgį atlaikė.

Nepaisant atlaikyto politinio smūgio, 2015 m. gegužę jau naujai išrinktas meras R. Šimašius su savo patarėjais už nugaros „Air Lituanicos“ komandai, priėmė sprendimą uždaryti „Air Lituanicą“.

Politiniu sprendimu lėktuvai buvo nuleisti ant žemės…

Dar po trejų metų FNTT baigė tyrimą, nerado jokių pažeidimų, o ir išvados skelbė, kad įmonė galėjo visiškai veikti, bet veikla nutraukta akcininkams priėmus sprendimą tiesiog jos nevykdyti.

Ironiška, bet nuo to laiko valstybė ir Vilniaus savivaldybė investavo dešimtis milijonų eurų skrydžių skatinimui bei valstybės ar sostinės marketingui.

Štai tiek kainuoja neišmanymas ir politinė konkurencija, kai griovimas labiau vertinamas nei kūryba.

Tai praeitis, o ką daryti, kad Vilnius ir Lietuva nebūtų izoliuota sala?

Vilniaus savivaldybė tikrai nesteigs bazinio oro vežėjo, nes yra, kas gerai prisimena Vyriausybės išdavystę, kuri turėjo ateiti į „Air Lituanicos“ steigėjus, bet to nepadarė.

Šiandien vienintelis realus kelias Lietuvos vyriausybei pradėti derybas su Latvijos vyriausybe dėl „Air Baltic“ dalies akcijų įsigijimo ir įstatinio kapitalo didinimo, su aiškiu tiesioginių skrydžių skaičiumi iš Vilniaus ir Kauno oro uostų. Laimėtų abi šalys ir keleiviai. Ir momentas tokioms deryboms labai palankus. Pagaliau tai dar vienas projektas, kuris didintų abiejų šalių strateginę partnerystę didžiųjų žaidėjų vandenyne.