Sausio 5-ąją sostinės centre nugriuvo dalis namo. Tai ne pirmas kartas, kai invazija į Vilniaus senamiestį baigiasi ne metafora, o realia griūtimi. Tereikia prisiminti, kad prieš aštuonerius metus Šiaulių gatvėje sugriuvo 3 aukštų gyvenamojo namo dalis. Tąsyk be pastogės liko 12 šeimų.

Ekspertai nustatė, kad namui pakenkė netinkamai atliekami statybos darbai – greta buvo statomas naujas daugiabutis. Neabejoju, jog ir šįkart kaltas žmogiškasis faktorius. Yra įtarimų, kad prieš kelerius metus tame pastate veikusio banko vadovai nusprendė iškasti dalį grunto ir požemyje įrengti modernią pinigų saugyklą, o tai lėmė pamatų eroziją. Kiti „žinovai“ teigia, jog dėl visko kaltos naujos statybos šalia šio namo. Treti mano, kad naujausi rekonstrukcijos darbai buvo atliekami pamiršus saugumo reikalavimus. Akivaizdu, kad šalia aplaidumo, gobšumo sukosi ir neišmanymo dvasia.

Viduramžių Vilniuje, kaip ir daugelyje Europos miestų, veikė tos pačios specialybės amatininkų sąjungos – cechai. Jų taisyklėse buvo nustatyta, kokios kokybės turi būti amatininkų dirbiniai, kokia kaina ir t. t . Tapti tokios sąjungos nariu galėjo ne kiekvienas. Vienas svarbiausių kriterijų buvo būtent kokybė. Šiandien Lietuvoje cechų nebėra, juos pakeitė asociacijos, konfederacijos ir kitokios sąjungos. Galbūt atmintis šlubuoja, bet neprisimenu, kad dėl broko, neatsakingo darbo, įsipareigojimų nevykdymo, vengimo mokėti mokesčius nors viena bendrovė būtų netekusi narystės Lietuvos statybininkų asociacijoje ar kitose verslą vienijančiose organizacijose. Regis, šiandien nario mokestis yra svaresnis už sąjungos garbę ir atsakomybę.

Gal todėl netyla gandai, kad net vaikų darželių renovacijai naudojamos nekokybiškos degios medžiagos, meldžiantis, jog žaibas čia netrenks ir nelaimės pavyks išvengti.

Tai viena medalio pusė, kitoje – priežiūros institucijų ir politikų abejingumas. Jis peržengia sveiko proto ribas ir verčia mistifikuoti įvykius. Juk bet kuris šulija pasakys, kad namai Lietuvos sostinėje griūva ne šiaip sau, kad tai ženklai prieš tiesioginius merų rinkimus. Manau, tokių ženklų nebūtų, jei miesto galvai ir Kultūros paveldo departamentui iš tikrųjų rūpėtų miestas ir tikrasis paveldas.

Mėgstame pasišaipyti, kad Minsko centras spindi prabanga, o už gražių fasadų slepiasi skurdas. Deja, pasižiūrėjus, kaip atrodo UNESCO saugomo Vilniaus senamiesčio, tarkime, Šv. Mikalojaus, Ašmenos ar Totorių gatvės, dingsta bent koks noras puikuotis prieš Minską. Gėda, bet iš Kultūros paveldo departamento tyčiojosi ir tebesityčioja eiliniai „perestroikos“ laikais kapitalo prikaupę „sumanūs“ komjaunuoliai, senamiestyje įrenginėjantys falsifikatų parduotuvėles be jokios pagarbos istorijai ir miesto pamatams.

Tiesą pasakius, retorinis klausimas: ar tyčiojasi, ar merkantilizmas kuria savotišką simbiozę tarp tokių „verslininkų“ ir valdžios? Vilniaus grindinio plytelės jau tapo korupcijos sinonimu ir istorija, kaip ir buvusio sostinės vicemero Stanislovo Šriūbėno gebėjimas sausam išlipti iš kaltinimų kyšiais balos. Šiandien iš Subačiaus gatvės apžvalgos aikštelės žiūrėdamas į Vilnių pirmiausia pamatau ne bažnyčių bokštus, o stiklinius dangoraižius. Galbūt tai miesto modernumo ženklai, bet jie man primena daugelį kandidatų, siekiančių sostinės mero posto, – fasadai gražūs, o viduje tuščia.