Politikai yra linkę vengti kaltės ir sau prisiimti nuopelnus už naudingus viešosios politikos rezultatus. Kadangi rinkėjams sunku objektyviai įvertinti jų indėlį į laimėjimus ir pralaimėjimus, tokia elgesio strategija jiems gali padėti įveikti konkuruojančias politines partijas ir pavienius politikus rinkimų metu. Tačiau kaip rodo paskutinių mėnesių politiniai įvykiai Lietuvoje, mūsų šalies politikai yra tikri kaltės politikos meistrai. Jie ne tik moka vengti kaltės ir prisiimti nuopelnus, bet ir versti kaltę kitiems bei bandyti iš jų atimti nuopelnus. Ir tai tapo jų įprastos kasdieninės veiklos dalimi.

Žadama, kad parlamentinis tyrimas dėl veiksnių ir aplinkybių, lėmusių 2009–2010 metų krizę Lietuvoje ir viešųjų finansų būklę, tikrai nebus kaltinamasis. Tačiau šališkai įvertinus šalyje patirtą „žalą“, nebus sudėtinga suversti kaltę tuo metu valdžioje buvusiems politikams. Nors XV Lietuvos Vyriausybė tikrai gali pasigirti Lietuvos viešųjų finansų konsolidavimo nuopelnais, galbūt iš A. Kubiliaus ar I. Šimonytės dar būtų galima atimti paskutinius pasiekimų trupinius. Juk konservatoriai ir taip dėl visko kalti – jeigu tokio atpirkimo ožio nebūtų, jį reikėtų sukurti.

Laikinoji tyrimo komisija dėl Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos ( LRT ) valdymo, finansinės bei ūkinės veiklos irgi turi nemažai kaltės politikos bruožų. Visuomeninio transliuotojo eteryje išsakoma kritika valdančiosios daugumos politikams daro žalą jų populiarumui, kurią galimai siekiama mažinti nukreipiant dėmesį į kitas problemas ir verčiant kaltę pačiai LRT. Nors valstiečių-žaliųjų politikai šioje srityje tariamai nedaro jokios politikos, vos tik prasidėjus parlamentiniam tyrimui iš jų lyderių pasigirdo kaltinimų dėl „skandalingų“ faktų apie LRT lėšų naudojimą. Nepaisant nefinansinės ir finansinės veiklos valdymo trūkumų daugelyje Lietuvos viešojo sektoriaus įstaigų, parlamentinei kontrolei vykdyti ir jos nuopelnams prisiimti buvo pasirinkta būtent ši nepriklausoma, bet politiškai reikšminga organizacija.

Opozicija taip pat bando neatsilikti nuo valdančiosios daugumos politikų. Kadangi valstiečių-žaliųjų lyderis R. Karbauskis labiausiai pažeidžiamas dėl žemių pirkimo „Agrokoncerne“, jo dukterinėse įmonėse bei kitų asmenų valdomose bendrovėse, konservatoriai atakuoja parlamentiniu tyrimu dėl galimų pažeidimų žemės ūkio sektoriuje. „Objektyvus“ šio klausimo svarstymas nutrūko Kaimo reikalų komitete, kuriame dirba net septyni ūkininkai. Socialdemokratai šiuo metu dažniausiai pliekia vieni kitus dėl savo vardo, narių ir kitų partinių reikalų. Lietuvos socialdemokratų partija nuolat meta kaltinimus Lietuvos socialdemokratų darbo partijai ar, priešingai – G. Kirkilo grupė puola G. Palucko kolektyvą .

Kiti valstybės ir savivaldybių politikai irgi žaidžia kaltės politikos žaidimus. Pavyzdžiui, Ministras Pirmininkas S. Skvernelis neseniai priekaištavo Vilniaus miesto merui R. Šimašiui ir dėl stabdomų „vaiko pinigų“, ir dėl „užstrigusios“ nacionalinio stadiono statybos. Meras atsikirto kaltinimais: pasak jo, užuot ieškojus kaltų, reiktų „žiūrėti į veidrodį“, nes „vaiko pinigų“ sprendimas buvo kvailas, o stadiono projektą gali sugadinti tik pati Vyriausybė. Net ir pilietinės visuomenės atstovai įsitraukė į įvardijimo, kaltinimo ir gėdijimo santykius. Seimui neatleidus priesaiką sulaužiusio M. Basčio, A. Tapinas organizavo protestą prie Seimo „Mes kaltinam!“, kuriame tūkstantinė minia šaukė Seimui „gėda“ ir reikalavo surengti pirmalaikius įstatymų leidžiamosios valdžios rinkimus.

Kol politikai ir visuomenės veikėjai kariauja vos ne totalinį karą „visi prieš visus“, beveik nebelieka noro ir galimybių būtinų reformų darbams. Iš dalies todėl nepavyksta pasiekti sutarimo dėl Lietuvos ūkiui ir valstybės valdymui reikalingų sisteminių permainų. Netgi tikslingos Vyriausybės iniciatyvos (kaip antai valstybės tarnybos reforma) Seime nesulaukia opozicijos palaikymo, nes jų sprendimų priėmimas gali atnešti apčiuopiamų nuopelnų valdančiosios daugumos politikams. Kaip neseniai pažymėjo Prezidentė D. Grybauskaitė, kuri siekia stebėti situaciją iš šono ir laikytis virš kasdienių barnių, „labai daug parako ir jėgų išeina tuščiai vienas į kitą šaudant, o nedirbant Lietuvos ateities reikalams“.

Šiame politiniame kare sunkių sužeidimų patiria tiek valdančiosios daugumos, tiek opozicijos politikai. Žiniasklaidoje nuolat eskaluojami kaltinimai užgožia pirmuosius sisteminių permainų rezultatus (pavyzdžiui, lankstesnių darbo santykių srityje). Todėl kaltės politika gali padėti atverti duris naujoms politinėms jėgoms ir įvairiems „gelbėtojams“. Jeigu iki naujų rinkimų piliečiai permainų naudos nepajaus savo piniginėse, nusivylę rinkėjai gali vėl pulti į glėbį naujiems ir dar „nesusitepusiems“ veikėjams. Todėl Kauno mieste „vieningai“ besitvarkantis meras V. Matijošaitis ir kiti nuošalyje besilaikantys kandidatai gali mėgautis vis giliau į politinį purvą klimpstančių būsimų konkurentų vaizdu.

Atrodo, kad kaltės politika tapo nacionalinės politinės kultūros dalimi. Jeigu ji anksčiau dažniausiai buvo praktikuojama vienas kitą valdžioje keitusių konservatorių ir socialdemokratų santykiuose, dabar ja užsiima beveik visų parlamentinių frakcijų atstovai. Gal toliausiai nuo jos stengiasi laikytis Liberalų sąjūdžio frakcijos politikai, kurie pirma nori „išsikuopti“ savo kieme dėl kaltinimų prekyba poveikiu. Todėl nereikia stebėtis, jeigu per Šv. Velykų atostogas kiek pailsėję nuo besitęsiančių intrigų ir palinkėję ramybės vieni kitiems, prie valstybės vairo politikai stos su nauja energija ir vėl aršiai kibs vieni kitiems į atlapus. Kokią kaltę dar būtų galima suversti oponentams?