Taip audringai reaguodami į skandalus, politikai net iš tolo panašios energijos nerodo, kai reikia kalbėti apie Lietuvos vizijas, apie tai, ką šiandien reikia padaryti, kad po penkerių, dešimties, trisdešimties metų Lietuvoje būtų geriau gyventi? Netgi gali pajusti panieką tokioms diskusijoms: suprask, čia vaikų žaidimai, neverti rimtų moterų ir vyrų rimto dėmesio.

Kodėl viską užgožia santykių aiškinimasis? Kodėl dauguma politikų panašūs į paauglius, kurie trokšta nustatyti, kuris iš jų yra „kiečiausias“ kieme. Juk Lietuvos žmonėms ne tai svarbu. Jiems svarbu, kaip jie šiandien gyvena ir kaip gyvens po dešimt metų, kaip gyvens jų vaikai?

Negali sakyti, kad nėra strategijų ir vizijų. Jų yra. Ir pakankamai daug. Tačiau jos turi bendrą bruožą: neveikia. Kodėl?

Prieš atsakydamas į šį klausimą šiek tiek nukrypsiu. Yra tokia JAV aliuminio kompanija „Alcoa“. Kai reikalai ėmė blogėti XX amžiaus 9 dešimtmetyje, jie pasikvietė naują generalinį direktorių Paulą O`Neillą. Kokius jis tikslus iškėlė? Gal sakė, kad reikia padidinti našumą, pelną? To iš jo tikėjosi įmonės savininkai Ne. Jis pasakė, kad jo pagrindinis tikslas – užtikrinti, kad nebūtų nei vieno darbininko susižalojimo atvejo gamykloje. Po tokio pareiškimo dalis akcininkų pardavė savo akcijas, nes jiems tai skambėjo nelogiškai. Ir padarė didžiausią klaidą savo gyvenime, nes greitai įmonės pelnas ir vertė smarkiai padidėjo.

Ką pakeitė šis saugumo reikalavimas? Ogi pasirodo labai daug ką. Padidėjo darbo našumas, pagerėjo kokybė, o kainas buvo galima sumažinti. Kaip tai susiję su iškeltu tikslu? Tiesiog tai pakeitė kitus tos organizacijos įpročius, nes užtikrinant saugumą buvo išsiaiškinta, kur neteisingai vyksta gamybos procesas ir ką reikia padaryti, kad tai būtų patobulinta.

Esu įsitikinęs, kad taip yra ir su visuomenėmis. Jei norime teigiamų pokyčių, reikia koncentruotis į vieno įpročio pakeitimą. Tuomet gali labai daug kas keistis visuomenėje ir valstybėje. Todėl gal vietoj visaapimančių strategijų ir vizijų, reikia koncentruotis į vieno kokio nors visuomenės įpročio pakeitimą.

Štai „valstiečiai“ iš daugelio savo pasiūlymų vieną nori įgyvendinti labai rimtai. Jie prieš rinkimus tai deklaravo ir to nuosekliai siekia, nepaisant aštraus pasipriešinimo. Tačiau Aurelijus Veryga yra ne iš tų, kurie lengvai pasiduoda. Jo tikslas paprastas – saikingai alkoholį gerianti (na, tikriausiai jis norėtų visiškai negeriančios visuomenės) ir sveika visuomenė. Ar tokio įpročio išugdymas nekeistų gausybę ir kitų gyvenimo sričių? Tyrimai rodo, kad būtent taip ir vyksta pokyčiai.

Aišku, iškyla klausimas, ar būtinai tokį tikslą reikia išsikelti? Galbūt reikia keisti kitus mūsų visuomenės įpročius? Galbūt. Apie tai turėtų kalbėti politikai, analitikai, politikos apžvalgininkai ir žurnalistai. Kur konservatorių idėjos? Ką siūlo liberalai, socialdemokratai? Kur tos paprastos ir aiškios idėjos, kurios turėtų keisti visuomenę? Padiskutuokime. Deja, to nėra. Nėra kitų tokio pobūdžio idėjų. Arba jos dulka kažkieno stalčiuose.

Kai nėra turinio, idėjų, murkdomasi skandaluose, kurie nieko gero neatneša, nebent įtvirtina griovimo įprotį. O tai jau blogai. Tokiu atveju nereikės jokių išorės priešų – mes savo valstybę sugriausime savo pačių rankomis. Artėja Sąjūdžio 30-metis. Kaip mes nutolome nuo jo idealų ir svajų. Juk jis pirmiausiai buvo ne „prieš“ kažką, o „už“, – už laisvą, nepriklausomą ir klestinčią Lietuvą. Tai pakėlė milijonus žmonių, suteikė viltį. Dabar kol kas žmonės telkiami tik „prieš ką nors“. Metas gerai susimąstyti.