Lietuvoje pražydo liepos

Štai ir pirmoji liepos mėnesio savaitė... Mėnuo turėtų būti pats vasariškiausias, pats šilčiausias. O prasidėjo liūtimis ir vėtromis!

Senuose kalendoriuose mėnuo įrašytas liepiniu ar liepžiedžiu. Išties,  Vilniuje liepos jau žydi nuo Joninių. Juolab, kad mieste pasodinta daug naujų rūšių, kurios žiedais  nudžiugina ankstėliau nei mūsų tikroji mažalapė.

Gera pastovėti žydinčios liepos pavėsyje, pasiklausyti bitelių dūzgimo - kažkaip net šventiška ir didu... Todėl liepoje senovės lietuviai ir apgyvendino gyvenimo dalios, likimo deivę Laimą. Gegutės balsu ji ištarmę pranešanti. Tačiau po Petrinių pačios gegutės gamtoje jau nebesigirdi, sakoma, užspringo miežio akuotu, ar pavirto į raibą vanagėlį.

O liepos mėnuo dar ir kitų vardų bus turėjęs. Pagal kaimo darbus vadintas šienpjūčiu, šienavimo. O pagal gyvosios gamtos reiškinius – ir kirmėliumi, kirmičiu. Juk medelius ir daržų augalus šiuo metu užpuola visokie lapgraužos...

Tačiau medžio vardu lietuviškame kalendoriuje tik šis vienas mėnuo vadinamas. Mat nuo senų senovės lietuvis liepą būtinai pasisodindavo prie savo sodybos. Viena – kad naudingas, antra – kad gražus ir kvapnus medis. Liepomis sodybą ištisai apjuosdavo bitininkai - tai pagrindinis vasaros medaus aruodas. Liepų medus ir liepžiedžiai – pirmas vaistas peršalus, sukarščiavus. O vaškas – strateginė mūsų krašto prekė viduramžiais. Todėl  1588-ųjų  metų Lietuvos statutas uždraudė naikinti liepynus.

Liepų alėjos dažnai puošdavo dvarų parkus. Ir dabar daug kur išnykusią dvarvietę tebežymi  šimtamečių liepų eilės. Liepos karna senovėje buvo naudojama vyžoms, krepšeliams, dėklams pinti, virvėms sukti. Iš kamieno būdavo gaminami visokie indai: ir medui laikyti, ir gorčiai, kubiliukai, geldutės. Net kraičloviai bei lopšiai kūdikiams. Mediena minkšta, perdžiūvusi neskyla. Ir gražiai balta. Dievdirbiai iš jos išskobdavo plastiškas ir išraiškingas skulptūrėles.

O liepos mėnuo dar ir kitų vardų bus turėjęs. Pagal kaimo darbus vadintas šienpjūčiu, šienavimo. O pagal gyvosios gamtos reiškinius – ir kirmėliumi, kirmičiu. Juk medelius ir daržų augalus šiuo metu užpuola visokie lapgraužos.

Apie liepos medžio sureikšminimą lietuvių tradicijose ir papročiuose kalba istoriografiniai šaltiniai. Štai lygiai prieš 150 metų per Mažąją Lietuvą keliavo smalsus Berlyno žurnalistas Otto Glagau. Aplankęs Rambyno kalną, išgirdo pasakojimų apie kitados čia atlikinėtas pagoniškąsias apeigas. Viską kuo smulkiausiai užrašęs, pridūrė: „Rambynas ir dabar yra šventas kalnas: seni ir jauni lipa į jį su gilia pagarba… Laima irgi tebėra gyva lietuvininkų širdyse. Beje, ji nebepatiesia paklodės kūdikiui gimstant, nebešaukia balsu Rambyne, kai gresia netikėtas pavojus, bet žmonės ją tebelaiko likimo lėmėja ir laimės deive. Ištikus netikėtai nelaimei, lietuvininkai, kurie visi yra griežti fatalistai, dar šiandien sako: „Taip Laima lėmė”, arba ką svarbesnio užsimodami pradėti: „Su Laima laimėsiu!”. O ir Laimos liepa prie Bardėnų kaimo, Rambyno pakalnėje, daugiau kaip 600 metų senumo medis, iš kurio šaknų išaugę trys kamienai, dar šiandien laikoma didžiausioj pagarboj. Kadaise visos liepos buvusios pašvęstos Laimai, o jos šventė - birželio gale, kai žydi liepos.“ Įdomūs ir reikšmingi šie žurnalisto pastebėjimai apie vietinių žmonių pagarbą senovės tikėjimams.

Nebėra tos šventosios Laimos liepos prie Rambyno; tačiau ten apsilankyti tikrai verta, - kiek įdomybių: nuostabus Nemuno vaizdas, Martyno Jankaus spaustuvės muziejus, baltųjų gandrų kolonija, memorialinės Bitėnų kapinaitės. O ant Rambyno kalno pastatytas skulptoriaus Regimanto Midvikio sukurtas aukuras, simboliškai vaizduojantis senosios baltų religijos dievų trejybę - Patrimpą, Perkūną ir Patulą. Joninės čia švenčiamos nuo 1885-ųjų, Vydūnui su lietuvininkų chorais atgaivinus prosenoviškąją tradiciją.

Šventųjų liepos medžių, prie kurių atlikinėtos senojo tikėjimo apeigos, būta įvairiose Lietuvos vietose. Istorinė atmintis išsaugojo kai kuriuos vietovių vardus. XVI amžiuje žmonės slapta rinkdavosi melstis Laimai prie liepos Šakūnų kaime netoli Rusnės. Norkaičių miškuose po liepa stovėjusi dievo Patrimpo statula. Liudvikas Rėza savo raštuose pamini, kad prie Juodkrantės augusi Laimai pašvęsta tūkstantmetė liepa. Ir tą vietą vadino Nuodėmių dauba, nes kuršininkai žvejai senovės apeigas ten atlikinėdavo dar ir XVIII amžiuje. Pilkalnio bažnyčios šventoriuje buvusi liepa, kurios viena šaka įaugusi į kamieną. Tai žmonės tikėdavo, kad galima išsigydyti rankų skausmą, įsismelkusį pjaunant rugius. Bereikia ranką palaikyti tame šakos išlinkime.

Žinant lietuviškųjų papročių artumą tėviškės gamtai, nenuostabu liaudies dainose aptikti liepos medžio konotacijas bei mitologizavimo pėdsakus. Dainos žodžiais, liepos „viršūnėlės aukso žiedu, liemenėlis – sidabrėliu”. Ten rasime netgi  kosmogoninių – pasaulio sukūrimo – motyvų: „Jūrelių marelių  Pačioj gilumėlėj Užaugo liepelė Devyniom šakelėms.“ Taigi mitologiniuose vaizdiniuose liepa - pasaulio medis, dangų remiantis, išreiškiantis kosminio laiko ritmą.

Vasaros kelionių metu labai verta aplankyti įdomų savo praeitimi ir gamta Papilės miestelį Žemaitijoje. Ir jo parke surasti šešiolikamienę šimtametę liepą – vienintelę tokią mūsų krašte. Arba aplankyti Liepą Motinėlę, jau 400 metų augančią Braziūkuose, Kauno rajono pakraštyje. Jos  kamieno apimtis yra 8,4 m; įkelta koplytėlė primena, kad po šia liepa kitados rinkdavosi sukilėlių būriai.

Liepos mėnesio pirmoji savaitė mums svarbi Valstybės švente. Turime tokią puikią tradiciją – visi kartu vienu metu sugiedoti Tautišką giesmę. O šiemet tai atliksime užkopę ant piliakalnio. Juk piliakalnių metai, o jų Lietuvoje – bemaž tūkstantis! Tai byloja apie labai lietuvių brangintą laisvę... Pagrindinis šventės akordas nuskambės  ant Dubingių piliakalnio, didžiausio Lietuvoje.

Šventinė diena ilga, kupina gražių renginių. Štai Vilniuje bus pagerbta unikalioji gynybinė siena, užbaigta statyti prieš 495-erius metus. Pagerbta sportiškai – apibėgant, dviračiais aplekiant... O istorinė miesto siena turi ne tik paminklinę, bet ir simbolinę, tarčiau, mitologemos vertę. Labai prasminga Valstybės dieną suaktualinti mūsų istorinį paveldą... 



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

  • Atsarginiai piliečiai
    Atsarginiai piliečiai

    Referendumas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo turint ir kitos šalies pilietybę įvyko, tačiau laukiamų rezultatų neatnešė. Keisti šalies Konstitucijos 12-ąjį straipsnį sutiko kiek daugiau nei 1 mln. rinkėj...

    3
  • Aikštei reikia konkretumo
    Aikštei reikia konkretumo

    Svarstydami, už ką balsuoti, žmonės klausinėjo vienas kitą: ar pakeis ką nors naujasis tautos vadas ar ir toliau sruvensime įkyrėjusia vaga? ...

    6
  • Savivertės nuospaudos
    Savivertės nuospaudos

    Šiandien „Eurovizijoje“ nuskambės lietuviškai atliekama daina, pakėlusi visą Malmės areną ant kojų. Koks pasididžiavimas sava kalba! Nereikia nė 1,3 mln. eurų, už kuriuos Valstybinė lietuvių kalbos komisija ketina stiprint...

    6
  • Skaitymo pagirios
    Skaitymo pagirios

    Skaudėjo galvą, nes gegužęs 7 d., kaip ir kasmet, buvo švenčiama Knygos diena. Skaitytoja vėl padaugino – per daug prisiskaitė, nes be saiko varė iki paryčių. Tada prisiekė – daugiau nė puslapio, na, nebent tik savaitgaliais ir t...

    1
  • Lauko išvietės paveldas
    Lauko išvietės paveldas

    Kerenskių giminės atstovas Aleksandras Fiodorovičius (1881–1970) jau buvo dingęs, tačiau Laikinosios vyriausybės nariai to dar nežinojo ir 1917 m. spalio 25 d. (pagal Julijaus kalendorių) popietę susirinko į paskutinį savo posėdį. ...

    19
  • Auksinis aštuonetas
    Auksinis aštuonetas

    Yra toks smagus filmas „Oušeno aštuntukas“ apie pramuštgalvių šutvę ir jų tobulą vagystę. Bet kalba šįkart ne apie holivudišką versiją. Lietuviškas variantas kur kas įdomesnis – čia a...

    2
  • Kodėl mes ne Amerika?
    Kodėl mes ne Amerika?

    Kodėl mūsų rinkimų kampanijos atrodo kaip melancholijos persmelktas moliūgas juodame lauke. Lauke, kur mėnulis šviečia visur, išskyrus jį. ...

    7
  • E. Lucasas: Europa privalo skirti daugiau lėšų gynybai
    E. Lucasas: Europa privalo skirti daugiau lėšų gynybai

    Buvęs (ir galimai būsimas) JAV prezidentas Donaldas Trumpas į aljansus žiūri per sandorių prizmę. Jo kalbose nėra miglotos retorikos apie vadinamosios D dienos išsilaipinimą, Berlyno sieną ar džiaugsmingą Europos susivienijimą 1989–19...

    6
  • Poetų ar miestų karas?
    Poetų ar miestų karas?

    Kiekviena XX a. kauniečių karta užaugo su sava Vilniaus idėja. Dabar nė vienas jų vasaros neįsivaizduoja be pajūrio, tarpukariu ateities neįsivaizdavo be Vilniaus. Jų nenoru „nurimti be Vilniaus“ sumaniai pasinaudojo ir Kremlius, š...

    3
  • Kiekviena diena – lyg asilų šventė
    Kiekviena diena – lyg asilų šventė

    Vos tik dienraštyje pasirodė straipsnis apie trijų Baltijos šalių sėkmę, patirtą per 20 metų Europos Sąjungoje, iškart sučiurleno komentatorių pagiežos upeliai. ...

    21
Daugiau straipsnių