Ryškiausiai viešoje erdvėje nuskambėję susidorojimo su kitokia nuomone atvejai: kitos nei tikroji biologinė studentų lytis nesutikęs pripažinti profesorius J. Petersonas ir prieš kintančios lyties idėją viešai pasisakiusi šiaip liberali „Hario Poterio“ autorė K. Rowling. Priešingą nuomonę turintys kairieji aktyvistai siekė pašalinti profesorių iš universiteto bei priversti knygynus ir spaustuves nebedirbti su žymia rašytoja. Kitaip tariant, buvo stengiamasi paveikti trečiųjų asmenų nuomonę ir sprendimus, siekiant jau įvardintų tikslų. Tiesa, atvejų Vakarų šalyse labai daug, ypač dažnai šioje nemalonėje atsiduria studentų skundžiami universitetų dėstytojai.

Kas gi įvyko Lietuvoje? Tolerantiško jaunimo asociacijos narys ir LGBTQ+ teisių naujienų portalo Lietuvoje redaktorius Jonas Valaitis viešai ir asmeniškai siųsdamas žinutes atkreipė dėmesį, jog muzikantai sutikę dalyvauti ne pirmus metus vyksiančiame Naisių festivalyje, kurio vienas iš rėmėjų yra „valstiečių“ partijos pirmininkas  Ramūnas Karbauskis, nėra nuoseklūs savo deklaruojamų progresyvių vertybių atžvilgiu. „Netrukus šiuo atviru sugėdinimu“ (citata iš žiniasklaidos) ėmė dalintis ir kiti LGBT bendruomenės vieši asmenys, prie daromo spaudimo prisijungė su TS-LKD susiję žmonės, tad pasidavę spaudimui iš festivalio pasitraukė dalis atlikėjų.

Keleto jų pasitraukimo priežastimi buvo įvardinta su mecenato pažiūromis nesutampanti politinė nuomonė kitu konkrečiu klausimu. Festivalio rengėjų nuomone, darytu spaudimu siekta sužlugdyti renginį. Akibrokštą pateikė ir kultūros ministras Simonas Kairys. Užuot bandęs visiems priminti, jog menas turi statyti tiltus, o ne juos griauti, socialiniuose tinkluose jis palaikė renginio politizavimą, vadinasi, parėmė ir cancel culture reiškinį.

Iškalbinga ir kita šios mozaikos detalė. Atlikėjas Donatas Montvydas kreipėsi į Lietuvos gėjų lygos pirmininką Vladimirą Simonko „norėdamas įsitikinti, ar jo dalyvavimas nesukels neigiamų jausmų“. Kitaip tariant, D. Montvydas atsiklausė gėjų aktyvisto ar gali dalyvauti su juo visai nesusijusiame renginyje.

Kaip pažymi cancel culture reiškinį tiriantys mokslininkai, pavojingiausia atšaukimo kultūros dalis yra noras kontroliuoti tai, kas ir kaip sakoma, stengiantis „įveikti“ ne nuomonę, o veikiau ją išsakiusį / ar sprendimą padariusį asmenį. Nenorint konfrontuoti su pozicija, kuri laikoma politkorektiška, t.y. tam tikruose galios turinčiųjų sluoksniuose yra laikoma „teisinga“, bijant reakcijos bei pasekmių, yra tiesiog pasiduodama spaudimui ir nustojama išsakyti savo tikrąsias pažiūras. Drąsiausieji, kurie toliau viešai kalba, nepaisant cancel culture, ilgainiui sėkmingai pradedami vaizduoti „marginaliais“.

Palyginus su Lietuva, negatyvios cancel culture apraiškos JAV yra išplitusios labiau. Todėl ten reiškinys tapęs ne vieno tyrimo objektu. Įvairių apklausų duomenys rodo, jog respondentai akcentuoja stebintys šio reiškinio augimą ir laiko jį grėsme savo laisvei (64 proc. laiko, o 36 proc. nelaiko grėsme). 54 proc. apklaustųjų teigė nerimaujantys, kad išreiškus savo nuomonę internete bus atleisti iš darbo (klausimas neaktualus 46 proc.) (2021 m. Amerikos politinių studijų Harvardo centro ir Harriso apklausa). Hill-HarrisX 2021 m. tyrimo duomenimis, net 71 proc. respondentų manė, kad cancel culture jau nuėjo per toli. Įdomu, jog dėl šio klausimo beveik sutapo respublikonų (76 proc.) ir demokratų (70 proc.) rinkėjų nuomonė. Duomenys verčia sunerimti, nes reiškinio plitimas gali paveikti didelę visuomenės dalį.

Atrodė, kad jau baigėsi laikai su gėdos stulpais turgaus aikštėse, praėjo ir sovietmetis, atnešęs ugdymo įstaigose, darbovietėse vykdytas viešas gėdinimo ir bauginimo akcijas, kai komunistinei ideologijai nelojalaus, „prasikaltusio“ asmens nuodėmės buvo išdėstomos visuotiniuose susirinkimuose,  smerkiančias kalbas sakydavo partiniai aktyvistai, o kūrėjų bei darbo kolektyvai išstodavo su viešais atsiribojimais. Laikai keičiasi, bet ideologijų veikimo principas – ne. Sugėdinimo akcijų organizavimą perėmė save tolerantiškais, t.y. pakančiais kitoniškumui, prisistatantys „vienos tiesos“ žinovai, išties verčiantys suvienodinti skirtingas pažiūras. Politizuotą tiek asmenų, tiek pačio festivalio „atšaukimą“ palaikė / prie jo prisidėjo ir valdančiosios koalicijos asmenys. Pasinaudojus kultūra, kuri turėjo jungti įvairių pažiūrų žmones ir skatinti juos pamiršus politiką bei visus nesutarimus, tiesiog mėgautis muzika, specialiai dar kartą buvo poliarizuota visuomenė.

Stebint Naisių cancelinimo atvejį kyla klausimas, ar nuo šiol skirtingiems kultūros renginiams turėsime atskirus sąrašus atlikėjų, sudarytus ne tik pagal atstovaujamo meno rūšis, bet ir pagal jų politines pažiūras, o sąrašo kontrolę vykdys ir leidimus tiek dalyviams, tiek žiūrovams išduos Lietuvos gėjų lyga, atsižvelgdama į lojalumą utopiniam progresyvumui? Taip leidžia tikėtis naujoji praktika.

Pašalinimo kultūra dažniausiai reiškiasi neformaliais būdais (ignoravimu, pasmerkimais ir atleidimais iš pareigų), tačiau visur, kur ji įsigali, stengiamasi jai suteikti ir teisinę formą. Šiam tikslui tarnauja vadinamieji neapykantos kalbos įstatymai, baudžiantys ar kurias nors visuomenės grupes tikrai ar tariamai žeidžiančią kalbą. Lietuvoje šiuos įstatymus kol kas nesėkmingai plėsti siekia Laisvės partija. Įsimintinas atvejis, jog Konstitucijos bendraautorei Zitai Šličytei pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl jos pasisakymo Kovo 11-ąją Seime. Baudžiamąją atsakomybę jei mėginama pritaikyti būtent pagal neapykantos kalbos straipsnį. Simboliška, jog skundą parašė taip pat tolerantiško jaunimo asociacija – ta pati, kurios atstovas kurstė dėl rengėjo pažiūrų boikotuoti Naisius. Skelbiantys toleranciją inicijuoja kovą prieš neteisingas nuomones.

Lietuvoje dar tik pradedame pastebėti ir suvokti šį demokratijai mirtiną reiškinį. Tačiau geriau ne pavėluoti, o sustabdyti jį pačiose užuomazgose.