SOS: gelbėkite mūsų putinus

Specialioji gibonų ir polietilenų ("celofanų") operacija artimajame užsienyje (politiškai korektiški piliečiai ją vadina moraliai lankstesniu "karo Ukrainoje" terminu) prasidėjo ne šių metų vasarį.

Ji startavo dar 2014-ųjų pavasarį, kai iš Borios Michailovičiaus (1954) Žydrojo Mėnulio (Galubaja Luna) nusileidę žalieji žmogeliukai įsteigė separatistines liaudies respublikas Donbase ir, pasitelkę referendumą, aneksavo Krymo pusiasalį.

Per aštuonerius metus dauguma žmonių spėjo pamiršti tais laikais siautėjusius visokius givius, motorolas, strelkovus, zacharčenkas ir idiotiškas sąmokslo teorijas, kuriomis siekta nutrenkti į užmarštį 2014-ųjų vasarą numuštą Malaizijos oro linijų lėktuvą, o prasidėjus pasaulinei poilsio nuotoliniu būdu pandemijai dalis naiviausių protų veikiausiai net įtikėjo, kad nuo šiol žmonijos atstovai liausis vieni kitus žudę ir iki pat Paskutiniojo Teismo dienos, vieningai apgobti krikščioniškos meilės artimui, neš bendrą karantino kryžių.

Šių metų pavasarį jiems buvo priminta, kad nei virusai, nei religijos, nei ideologijos, nei karantinas nėra pajėgūs pažaboti kiekviename žmoguje tūnančio valdžios, galios ir turtų troškulio.

Rusijos Federacija – milžiniška valstybė, vis dar tebesilaikanti Ivano Vasiljevičiaus (1530–1584) laikais įtvirtintų vidaus ir užsienio politikos normų.

Jos sienos ribojasi su Arktimi, Ramiuoju vandenynu, Pietryčių ir Vidurio Azijos, Artimųjų Rytų bei Rytų Europos valstybėmis. Tai reiškia, kad šalia Rusijos yra daugybė įdomių kraštų, kuriuose nuo seno carai dėl vienų ar kitų priežasčių turėjo savų interesų.

Karas ir kiti grubios jėgos demonstravimai – labai brangios politinės bei ekonominės investicijos (jos ne visada atsiperka).

Problema dažniausiai būdavo ta, kad tuose kraštuose neretai jau gyvendavo kitų etninių grupių žmonės (jų požiūris į Rusiją ne visada būdavo pozityvus).

Kai kalbos apie slavų vienybę, dvasingumą, socializmą ir Trečiąją Romą neduodavo norimo rezultato (taip būdavo devyniais atvejais iš dešimties), Rusijos valdžia griebdavosi piktosios valios demonstravimo.

1917 m. Sankt Peterburge įkūrus komunizmo kalifatą, Rusijos interesų laukas dar labiau išsiplėtė. Ji tapo marksizmo religijos skleidėja (ja formaliai buvo iki 1991-ųjų), tad dabar Kremliaus pėdsakų galima aptikti ne tik Europos ir Azijos valstybėse, bet ir Afrikos bei Amerikos žemynų kraštuose.

Tarsi viso to būtų negana, situaciją dar labiau komplikavo faktas, kad Rusija nebuvo vienintelė imperialistiškai nusiteikusi valstybė pasaulyje. Ji visada turėjo priešų, oponentų, konkurentų ir varžovų, besitaikančių į tuos pačius "įdomius" kraštus.

Per daugelį amžių Rusijos valdovai spėjo pakariauti su lenkais ir skandinavais (dėl Rytų Europos), vokiečiais ir prancūzais (dėl viso žemyno), su japonais (dėl Mandžiūrijos ir Korėjos pusiasalio), turkais (dėl Krymo, Kaukazo ir Balkanų), pasivaržyti su britais (dėl Afganistano, Tibeto, Kinijos, Persijos), kinais (tos pačios Korėjos, Vidurio Azijos) bei pakonkuruoti su amerikiečiais (dėl visos žmonijos ateities).

Nors beveik visų minėtų valstybių žmonės, plėsdami savo įtaką pasaulyje, taip pat pridarė siaubingų dalykų, ilgainiui išryškėjo du pagrindiniai faktoriai, skiriantys juos nuo Rusijos.

Karas ir kiti grubios jėgos demonstravimai – labai brangios politinės bei ekonominės investicijos (jos ne visada atsiperka). Žymiai išmintingiau – palikti kitas tautas tvarkytis savarankiškai ir bandyti jas prišlieti subtiliai bei netiesiogiai (per prekybos ryšius, diplomatinius santykius ir minkštąją galią). Tai duoda ilgalaikę, abipusę ir užtikrintą naudą bei padeda abiem pusėms išsaugoti orumą.

Vienų imperialistiškai nusiteikusių valstybių atstovams tai pavyko suvokti be didesnių nuostolių (britams, amerikiečiams, olandams, skandinavams, belgams, kinams, ispanams), kiti tą suprato tik skaudžiai nudegę bei apdeginę kitus (prancūzai, italai, vokiečiai, japonai).

Rusijos politiką formuojantys asmenys to vis dar nesuvokia (arba suvokia, bet nieko nedaro), o kadangi nemažai Rusijos žmonių daliai nusistovėjusi tvarka tinka ir patinka, šios valstybės carai bei bojarinai priversti vis iš naujo kartoti tas pačias vidaus bei užsienio politikos klaidas.

Antrasis Vakarų ir Rusijos skirtumas – vakariečiai nebijo pažvelgti savo tamsiai praeičiai į akis. Kitoms tautoms ir kraštams padaryti nusikaltimai keliami į viešumą, pripažįstami (dažniausiai), analizuojami, apmąstomi, įamžinami kino, teatro, muzikos ir literatūros kūriniuose. Kai kas net vien tuo užsiimdamas, susikuria sėkmingą karjerą arba susikrauna nemažus turtus.

"Mes atsiprašome už ankstesnių parlamentų ir vyriausybių politiką ir įstatymus, sukėlusius mūsų piliečiams australams didžią širdgėlą, kančias ir netektis. Mes ypač atsiprašome už tai, kad čiabuvių ir Toreso sąsiaurio saliečių vaikus atskyrėme nuo jų šeimų, bendruomenių, gimtinės. Už šių pavogtųjų kartų, jų palikuonių ir paliktų šeimų kentėtą skausmą ir žaizdas – atsiprašome", – 2008 m. vasario 13 d., likus beveik šešiems mėnesiams iki specialiosios Rusijos operacijos Gruzijoje (Sakartvele), pareiškė Australijos ministras pirmininkas Kevinas Michaelas Ruddas (1957).

Ko ir dėl ko šiame gyvenime turėtų atsiprašinėti baltasis australas? Ogi vietinių aborigenų. Pasirodo, kad nuo 1910-ųjų iki 1970-ųjų Australijos valdžia atiminėjo čiabuvių vaikus ir siuntė juos į prieglaudas arba baltųjų globos namus, vykdydama asimiliavimo bei integracijos politiką.

Tais pačiais metais įkvėpta australo atgailos žingsnį žengė ir Kanados valdžia, atsiprašydama vietinių indėnų dėl panašios praktikos, o šiemet pagaliau susizgribo ir katalikų bažnyčios patriarchas.

"Dėl neteisėtų represijų, sąmoningo marinimo, teroro ir beteisiškumo mūsų šalis neteko daugybės milijonų savo piliečių. Tik tokia visuomeninė organizacija kaip "Memorial" gali išsiaiškinti kiekvieno žmogaus, kiekvienos šeimos likimą. Mes atkursime savo valstybės praeitį tokią, kokią ją atspindi žmonių išgyvenimai. Vienintelis dalykas, galintis išgydyti mūsų visuomenę, yra tiesa", – kadaise pareiškė Andrejus Dmitrijevičius Sacharovas (1921–1989).

Šie žodžiai nebuvo išgirsti laiku.


Šiame straipsnyje: karas UkrainojekarasLeonas Dykovas

NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

  • Atsarginiai piliečiai
    Atsarginiai piliečiai

    Referendumas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo turint ir kitos šalies pilietybę įvyko, tačiau laukiamų rezultatų neatnešė. Keisti šalies Konstitucijos 12-ąjį straipsnį sutiko kiek daugiau nei 1 mln. rinkėj...

    3
  • Aikštei reikia konkretumo
    Aikštei reikia konkretumo

    Svarstydami, už ką balsuoti, žmonės klausinėjo vienas kitą: ar pakeis ką nors naujasis tautos vadas ar ir toliau sruvensime įkyrėjusia vaga? ...

    6
  • Savivertės nuospaudos
    Savivertės nuospaudos

    Šiandien „Eurovizijoje“ nuskambės lietuviškai atliekama daina, pakėlusi visą Malmės areną ant kojų. Koks pasididžiavimas sava kalba! Nereikia nė 1,3 mln. eurų, už kuriuos Valstybinė lietuvių kalbos komisija ketina stiprint...

    6
  • Skaitymo pagirios
    Skaitymo pagirios

    Skaudėjo galvą, nes gegužęs 7 d., kaip ir kasmet, buvo švenčiama Knygos diena. Skaitytoja vėl padaugino – per daug prisiskaitė, nes be saiko varė iki paryčių. Tada prisiekė – daugiau nė puslapio, na, nebent tik savaitgaliais ir t...

    1
  • Lauko išvietės paveldas
    Lauko išvietės paveldas

    Kerenskių giminės atstovas Aleksandras Fiodorovičius (1881–1970) jau buvo dingęs, tačiau Laikinosios vyriausybės nariai to dar nežinojo ir 1917 m. spalio 25 d. (pagal Julijaus kalendorių) popietę susirinko į paskutinį savo posėdį. ...

    19
  • Auksinis aštuonetas
    Auksinis aštuonetas

    Yra toks smagus filmas „Oušeno aštuntukas“ apie pramuštgalvių šutvę ir jų tobulą vagystę. Bet kalba šįkart ne apie holivudišką versiją. Lietuviškas variantas kur kas įdomesnis – čia a...

    2
  • Kodėl mes ne Amerika?
    Kodėl mes ne Amerika?

    Kodėl mūsų rinkimų kampanijos atrodo kaip melancholijos persmelktas moliūgas juodame lauke. Lauke, kur mėnulis šviečia visur, išskyrus jį. ...

    7
  • E. Lucasas: Europa privalo skirti daugiau lėšų gynybai
    E. Lucasas: Europa privalo skirti daugiau lėšų gynybai

    Buvęs (ir galimai būsimas) JAV prezidentas Donaldas Trumpas į aljansus žiūri per sandorių prizmę. Jo kalbose nėra miglotos retorikos apie vadinamosios D dienos išsilaipinimą, Berlyno sieną ar džiaugsmingą Europos susivienijimą 1989–19...

    6
  • Poetų ar miestų karas?
    Poetų ar miestų karas?

    Kiekviena XX a. kauniečių karta užaugo su sava Vilniaus idėja. Dabar nė vienas jų vasaros neįsivaizduoja be pajūrio, tarpukariu ateities neįsivaizdavo be Vilniaus. Jų nenoru „nurimti be Vilniaus“ sumaniai pasinaudojo ir Kremlius, š...

    3
  • Kiekviena diena – lyg asilų šventė
    Kiekviena diena – lyg asilų šventė

    Vos tik dienraštyje pasirodė straipsnis apie trijų Baltijos šalių sėkmę, patirtą per 20 metų Europos Sąjungoje, iškart sučiurleno komentatorių pagiežos upeliai. ...

    21
Daugiau straipsnių