G. Attalis sparčiai kopia karjeros laiptais ir dažnai lyginamas su šalies vadovu. Jis taip pat yra pirmasis atvirai homoseksualus Prancūzijos premjeras.

Viena pagrindinių jo laukiančių užduočių – užtikrinti, kad E. Macrono centristinės jėgos įveiktų kraštutinius dešiniuosius, pirmiausia birželio mėnesį įvyksiančiuose Europos Parlamento rinkimuose, o vėliau – 2027-aisiais prezidento rinkimuose.

Manoma, kad G. Attalio valdymas taps priešingybe jo 62 metų pirmtakės Elisabeth Borne (Elizabet Born) vadovavimui.

G. Attalis dažnai lyginamas su E. Macronu, kuris, būdamas 39-erių, tapo jauniausiu Prancūzijos prezidentu.

Jis pagerino ankstesnį buvusio ministro pirmininko Laurent'o Fabiuso (Lorano Fabiuso) nustatytą rekordą. 37-erių L. Fabiusą 1984 metais ministru pirmininku paskyrė tuometinis Prancūzijos prezidentas Francois Mitterrand'as (Fransua Miteranas).

Prancūzijos žiniasklaidoje spėliojama, kad G. Attalis galėtų tapti naujuoju prezidentu 2027 metais, pasibaigus E. Macrono antrajai kadencijai.

„Gabrielis Attalis, naujasis Macronas?“ – rugsėjį rašė prancūzų žurnalas „Le Point“.

Pasitikėjimu savimi ir gera išvaizda garsėjantis G. Attalis įrodė, kad yra vienas ambicingiausių ministrų E. Macrono vyriausybėje.

Jis yra populiarus, jaunas ir E. Macrono sukurtas nuo nulio.

Tačiau, nepaisant palyginti nedidelės patirties politikoje, jis užsitarnavo tvirto ir ryžtingo veikėjo reputaciją.

Praėjusią savaitę bendrovės „Odoxa“ paskelbtos apklausos duomenimis, G. Attalis yra populiariausia vyriausybės figūra. Daugiau nei trečdalis respondentų sakė, kad pritartų jo paskyrimui į premjero postą.

Vienas šaltinis, susijęs su šiuo klausimu, teigė, kad E. Macrono pasirinkimui „įtakos turėjo jaunimas, viešoji nuomonė ir realus ar potencialus gebėjimas vadovauti Europos Sąjungos rinkimų kampanijai“.

„Jis yra populiarus, jaunas ir E. Macrono sukurtas nuo nulio“, – pridūrė vienas ministras, kalbėjęs su anonimiškumo sąlyga.

Greitas kopimas karjeros laiptais

Nuo tada, kai į politiką atėjo būdamas vos dvidešimtkelerių, G. Attalis greitai kilo karjeros laiptais.

2017 metais jis buvo išrinktas į Prancūzijos parlamento žemuosius rūmus, Nacionalinę Asamblėją, o vėliau ėjo vyriausybės atstovo spaudai ir biudžeto ministro pareigas.

Pernai liepą jis tapo švietimo ministru ir užėmė vieną svarbiausių ir politiškai jautriausių postų vyriausybėje.

Po pastaraisiais metais įvykusių kelių garsiai nuskambėjusių moksleivių savižudybių jis prioritetu paskelbė kovą su patyčiomis.

Siekdamas kovoti su šia problema, jis suvienijo jėgas su Prancūzijos pirmąja ponia Brigitte Macron (Brižit Makron), buvusia mokytoja, kuri labai domisi šiuo klausimu.

Tačiau didžiausią atgarsį sukėlęs G. Attalio žingsnis buvo, kai, nepraėjus nė dviem mėnesiams nuo darbo Švietimo ministerijoje pradžios, jis uždraudė mokinėms dėvėti abają – laisvą ilgą drabužį, kurį dėvi musulmonės moterys.

„Mokykloje nebebus galima dėvėti abajos, – sakė jis. – Sekuliarizmas reiškia laisvę emancipuotis mokykloje.“

Šis G. Attalio sprendimas sukėlė diskusijas apie Prancūzijos pasaulietines taisykles ir apie tai, ar jomis nediskriminuojama didelė šalies musulmonų mažuma.

Daugelis šį žingsnį taip pat vertino kaip siekį nuraminti konservatorius ir padidinti G. Attalio žinomumą.

Būdamas biudžeto ministru, jis taip pat pasinaudojo savo žiniasklaidos išmanymu gindamas itin prieštaringai vertinamą E. Macrono pensijų reformą.

Kino prodiuserio sūnus G. Attalis užaugo Paryžiuje, mokėsi privačioje mokykloje sostinės centre ir baigė ne mažiau elitinį „Sciences Po“ universitetą.

G. Attalis, kurio tėvas buvo žydas, sakė, kad yra patyręs ir antisemitizmą, ir homofobiją. Viename interviu jis yra sakęs, kad yra „rusų stačiatikis per savo motiną“.

Iš pradžių palaikęs Socialistų partiją, jis perėjo į naująjį E. Macrono centristinį judėjimą, kai šis buvo įkurtas 2016 metais.