„Hamas“ įkaitų šeimų ašaros ir kova dėl artimųjų

Tarpininkaujant užsienio šalims vykstančiose ypač slaptose derybose su „Hamas“, Izraelis bando susigrąžinti teroristų laikomus įkaitus. Nušvitus vilčiai, kad pavyks išlaisvinti bent 40, „Hamas“ pareiškė negalintis surinkti tokios grupės. Provokacija ar blogas ženklas?

Vienas iš 250

Jau daugiau kaip pusmetį Rachel Goldberg dienas skaičiuoja tiktoko įrašuose. 60, 100, 188... Kartais dviese su sutuoktiniu, dažniau – viena, kaskart pasirodo prisiklijavusi popierėlį su nauju skaičiumi. Kreipdamasi į nematomą auditoriją, liekna žilstelėjusi moteris kalba apie savo sūnų – vaikystėje su tėvais iš JAV persikrausčiusį į Izraelį, abiejų šalių pilietį Hershą. Jis turi humoro jausmą, dievina futbolą, muzikos festivalius ir geografiją; gyvenime nėra pakėlęs balso ir peržengęs „raudonų linijų“.

Šiandien 23-ejų vyrą pažįsta ne tik jo šalis, bet milijonai užsienyje. Ne todėl, kad dirbo projekte, kuriame, pasitelkus futbolą, norėta suartinti žydų ir palestiniečių arabų vaikus. Todėl, kad kelionė po pasaulį, į kurią ketino leistis pernai gruodį, buvo nukelta neribotam laikui. Linksmų akių jaunas barzdočius šiandien šypsosi iš plakatų, raginančių grąžinti namo palestiniečių teroristų pagrobtus įkaitus.

Spalio 7-ąją Hershas buvo muzikos festivalyje „Supernova“. Apie 8 val. ryto jis išsiuntė tėvams žinutę „Aš jus myliu“. Po dešimties minučių pridūrė: „Atsiprašau“. Apie tai, kas nutiko sūnui, R. Goldberg žino tik iš liudininkų pasakojimų.

Sužvėrėjusiems teroristams įsiveržus į festivalio erdvę, kur buvo susirinkę muziką ir šokį mėgstantys žmonės, H. Goldbergas-Polinas su savo geriausiu draugu, atostogavusiu kariu Aneru Shapira, ir grupele kitų pasislėpė apylinkėse buvusioje slėptuvėje. Į priedangą hamasininkai mėtė granatas – septynias jų, nespėjusias sprogti, A. Shapira išmetė atgal, kol aštuntoji sprogo jo rankose.

Šeima žino, kad Hershui buvo peršauta ranka – kraujavimą vyras sustabdė improvizuotu turniketu. Kas jam, vienam iš 253 įkaitų, kuriuos teroristai išpuolio dieną išsigabeno į Gazos ruožą, nutiko vėliau, kur jis dabar, galima tik spėlioti.

Neleidžia pamiršti

Kartu su kitomis spalio 7-osios įkaitų šeimomis H. Goldbergo-Polino šeima ir draugai jau daugiau kaip pusmetį nepailsdami spaudžia savo šalies vadovus, užsienio politikus, tarptautines organizacijas, prašydami padaryti viską, kad Hershas atgautų laisvę. Jo artimieji bendravo su Jungtinių Tautų (JT) atstovais Niujorke ir Ženevoje, popiežiumi Pranciškumi, Elonu Musku, prezidentu Joe Baidenu, JAV sekretoriumi Antoniu Blinkenu, senatoriais, gubernatoriais.

„Kodėl niekas nešaukia, kad šiems žmonėms būtų leista kreiptis į Raudonąjį Kryžių? Kodėl niekas nereikalauja gyvybės įrodymų? Tai pasaulinė humanitarinė katastrofa", – praėjus savaitei po tragedijos R. Goldberg kalbėjo iš JT tribūnos. Tuos pačius klausimus ji kelia ir šiandien. Kaip ir dar 132 įkaitų artimieji. Kai kurie laukia, kada galės palaidoti savo artimąjį, atlikti judaizme labai svarbias apeigas. Dauguma apskritai nežino, ar jų sūnūs, žmonos, dukterys, tėvai ir motinos dar gyvi.

Gruodžio 27 d., kai Hershas turėjo pradėti kelionę po pasaulį, jo tėvas ir dar apie pusšimtis žmonių Tel Avivo Ben Guriono oro uoste surengė piketą, norėdami atkreiptų dėmesį į tai, kad H. Goldbergas-Polinas tebėra nelaisvėje.

Demonstracijos, įvairios akcijos Izraelyje, užsienyje, virtualioje erdvėje tebevyksta ir dabar. Praėjusį šeštadienį, suėjus pusei metų nuo tragedijos, dešimtys tūkstančių žmonių įvairiuose Izraelio miestuose išėjo į gatves protestuodami prieš B. Netanyahu vyriausybę. Jie reikalauja, kad būtų dedama daugiau pastangų įkaitams išlaisvinti.

Izraelyje žmonės – nuo paprastų piliečių iki televizijos žvaigždžių – nešioja ant kaklo pasikabinę kariškus medalionus su užrašu „Grąžinkite juos“ arba segi geltonus kaspinus – tarptautinį įkaitų simbolį.

Minutės virsta amžinybe

Praėjus keliems mėnesiams po truputį prabyla per pirmąsias apsikeitimo akcijas laisvę atgavę buvę įkaitai. Jų pasakojimai pirmiausia skirti užsienio auditorijai – Izraelio gyventojams nereikia įrodinėti, kad „Hamas“ ir kitų grupuočių teroristų nelaisvė yra pragaro prieangis.

Kodėl niekas nešaukia, kad šiems žmonėms būtų leista kreiptis į Raudonąjį Kryžių? Kodėl niekas nereikalauja gyvybės įrodymų? Tai pasaulinė humanitarinė katastrofa.

42-ejų Nili Margalit prancūzų žurnalui „Le Point“ pasakojo, kad iš Nir Ozo kibuco ją pagrobė ne „Hamas“ smogikai, bet Gazos civiliai, kurie vėliau įkaitę pardavė teroristams.

Sharon Aloni-Cugno, kuri kartu su trimetėmis dvynėmis dukromis nelaisvėje išbuvusi 52 dienas, sako tik fiziškai grįžusi namo. „Baimė neišnyko, baimė grįžo kartu su mumis į Izraelį. Esu paralyžiuota, mergaitės paralyžiuotos, nes mūsų širdys vis dar ten su mano vyru Davidu. Labiausiai bijau, kad mergaitės manęs paklaus, ar blogiukai nužudė jų tėvą, ir ką aš joms atsakysiu?" – pasakoja moteris.

„Laikas ten sustoja, kiekviena minutė yra amžinybė. Nuo kiekvieno teroristo judesio man sutraukdavo skrandį. Ar jis mane sužeis? Ar jis vėl atims iš manęs vieną iš mano mergaičių? Tik jis sprendžia, ar po minutės gyvensiu, ar mirsiu“, – sakė Sh. Aloni-Cugno.

Įkaitai, kurių anaiptol ne kiekvienas dar ir šiandien gali kalbėti viešai, primena: vyrai nelaisvėje taip pat patiria baisų smurtą.

Kovą JT paskelbtoje ataskaitoje nurodoma, kad per spalio 7-osios išpuolį teroristai žiauriai prievartavo aukas, paskui jas nužudydavo, ir kad šiuo metu nelaisvėje laikomi asmenys vis dar patiria tokią prievartą.

Sudėtinga operacija

Nuo pat pirmųjų operacijos „Geležiniai kardai“ akimirkų Izraelio vadovybė aiškiai nesuformulavo savo tikslo. Tuoj po teroristinio išpuolio premjeras Benjaminas Netanyahu grasino sunaikinti „Hamas“. Tačiau netrukus tapo aišku, kad sunaikinti teroristus ir išlaisvinti įkaitus – dvi viena kitai bemaž prieštaraujančios užduotys.

Šimtai kilometrų požeminių tunelių, mokyklos, ligoninės, kiti civilinės paskirties viešieji pastatai, gyvenamieji namai, – pagrobtieji gali būti laikomi bet kur. Teroristų infrastruktūrą Izraelio pajėgos bandė naikinti dirbdami atsargiau, dažniau rizikuodamos karių gyvybe, nei jei būtų veikusios tik siekdamos sunaikinti priešą. Tai teroristams leido laimėti laiko ir pasitraukti iš slėptuvių.

Kariai ne kartą lipo ant kulnų pagrobėjams, ligoninėse, privačiuose namuose aptikdami aiškių įkaitų pėdsakų. Tačiau surengus operaciją iki šiol pavyko išvaduoti tik tris įkaitus, rasti kelis įkaitų kūnus – kai kurie jų buvo pagrobti jau po mirties. Trys įkaitai žuvo nuo vadinamosios draugiškos ugnies, kai Izraelio kariai per klaidą juos palaikė teroristais.

Daliai visuomenės raginant politikus daryti viską, kad įkaitai būtų kuo greičiau išvaduoti, kiti primena: sandoris su teroristais bus pavojingas. Juk 2011 m. mainais už penkerius metus nelaisvėje laikytą kareivį Giladą Shalitą buvo išlaisvinti 1 027 palestiniečiai, tarp kurių – ir spalio 7-osios išpuolių vadeiva, iki gyvos galvos kalėti nuteistas Yahya Sinwaras.

Sumaištis dėl derybų

Po ilgos pertraukos viltis, kad pavyks atgauti bent dalį įkaitų, nušvito šios savaitės pradžioje. Iš Paryžiaus, kur, tarpininkaujant Katarui, vyksta derybos su „Hamas“, pranešta, kad tarptautiniai derybininkai pasiūlė šešių savaičių paliaubas, per kurias „Hamas“ turėjo paleisti pirmąją 40 įkaitų grupę: moteris, pagyvenusius žmones, ligonius ir penkias Izraelio kares. Anot Kataro televizijos kanalo „Al Jazeera“, Mainais laisvę turėjo atgauti 900 Izraelio kalėjimuose laikomų palestiniečių, tarp kurių – ir nuteistieji iki gyvos galvos, įvykdyti kiti neviešinami reikalavimai.

Tačiau tuo pat metu „Hamas“ atstovai pareiškė negalį surinkti tokios grupės įkaitų. Remdamasis neįvardytais šaltiniais, „New York Times" paskelbė, esą aukšto rango „Hamas“ pareigūnas nurodęs, kad „Hamas“ Gazos ruože neturi 40 įkaitų, kurie atitiktų mainams tinkamų asmenų kriterijus. Kitų šaltinių teigimu, teroristai aiškina žinantys mažiau nei 40 įkaitų buvimo vietą.

Ši naujiena interpretuojama dvejopai. Vienų ekspertų nuomone, „Hamas“ branginasi, stengiasi delsti ir kelti kainą. Be to, dauguma tokius kriterijus atitinkančių įkaitų jau buvę iškeisti – likę daugiausia jauni ar vidutinio amžiaus vyrai ir moterys.

Neįvardytus šaltinius cituojantis „Wall Street Journal“ pranešė, esą Vašingtone baiminamasi, kad daugumos įkaitų jau gal nėra tarp gyvųjų, t. y., jie gali būti nužudyti ar mirę nuo spalio 7-ąją patirtų sužalojimų. JAV informacija apie įkaitus esanti ribota ir iš dalies priklauso nuo Izraelio žvalgybos. Prieš du mėnesius JAV ir Izraelio žvalgyba dalijasi spėjimais, kad mirę gali būti 50 įkaitų.

Oficialiais Izraelio duomenimis, Gazos ruože nelaisvėje tebėra 133 įkaitai, iš kurių 129 buvo pagrobti spalio 7 d., kiti keturi įkaitai buvo paimti anksčiau. 97 įkaitai gyvi. Tačiau JAV laikraštis teigia, esą „neoficialiais Izraelio ir Amerikos pareigūnų vertinimais, žuvusiųjų skaičius gali būti daug didesnis“.

Vakar „Hamas“ atstovas spaudai Abedas a-Latif al-Qaanua palestiniečių naujienų agentūrai „Shehab“ pareiškė, kad „bet kokio susitarimo pagrindas yra nuolatinės paliaubos“. „Svarbiausi derybų prioritetai yra perkeltųjų asmenų grąžinimas be apribojimų ir visiškas (Izraelio) pasitraukimas iš Gazos ruožo. Be to joks susitarimas nebus pasirašytas“, – pareiškė jis.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Klpd.

Klpd. portretas
labai gaila eilinių Palestinos žmonių gyvybių, bet su islamo terorizmu seniai reikėjo kažką daryti.Manau tuo ir pasireiškia tamsus rytietiškas, viduramžių mastymas, kad šitų musulmoniškų tautų valdžios niekina savo visuomenės ,,paprastuosius"ir jais visai nesirūpina (išskyrus Arabų Emiratus).Jie tik purvas po kojom, o svarbiausia islamo pasaulyje yra pranašai ir religija.Na žinoma ir tie patys ,,iškilieji"galintys ir privalantys gyventi gerai.Todėl po miestais buvo antri požeminiai tunelių miestai, o ligoninėse dengiantis sužeistais ir mirštančiais, įkurti ištisi islamo,,kovotojų " štabai ir sandėliai..Viskas tas daug metų buvo įrenginėjama iš dalies ir už ES ar kitų pasaulio šalių pinigus.Kurie buvo duodami nuoširdžiai tikint, kad remiami skurdūs Palestinos gyventojai..Izraelis, žinoma, nešventas, bet tai ką jis daro vistik reikalinga ne tik jiems bet ir visam civilizuotam pasauliui..Gangrenos apimtą ranką ar koją, jei neina išgydyt, tai tenka nukirst kad ir kaip tas baisiai atrodytų

Anonimas

Anonimas portretas
Žydas muša- žydas rėkia. Taip sakydavo mano tėvas. O jis žydus gerai pažinojo.

tik

tik portretas
konkretus ? kodel kas liecia zydus ir ju veikla leidziama komentuot o jei straipsnis buna su zodziais ru uk kin gali neskaityt nes kom su cenzura galima daryt iskarto isvada kad tai programyne cenzura ir tai ko gero paciu zydu ...?
VISI KOMENTARAI 8

Galerijos

Daugiau straipsnių