Etnologė Nijolė Marcinkevičienė pastebi, kad ryškiomis dirbtinėmis gėlėmis išpuoštos kapavietės artimesnės meksikiečiams, o ne lietuviams.

Anot jos, lietuviai nuo seno kapus puošdavo natūraliais, neišsiskiriančiais žalumynais.

Kokios seniausios žinios apie lietuvių mirusiųjų pagerbimą? Ką sako istoriniai šaltiniai?

Mirusiųjų minėjimo papročiai tikriausiai yra patys seniausi. Mirusiuosius žmonės vienaip ar kitaip paminėjo dar kai nebuvo jokių šaltinių. Drįsčiau teigti, kad papročiai keitėsi ir pakankamai dažnai, bet tikslas buvo tas pats – įsiteikti mirusiems, parodyti jiems pagarbą, pirmiausia tam, kad jie žmogui padėtų, ir antra, kad netrukdytų. Nes nė vienas mes neturime mirties patirties, nė vienas iš ten neatėjo, ir ta nežinomybė žmones verčia vienaip ar kitaip elgtis.

Senieji papročiai pirmiausiai buvo vaišės ir malda. Malda tokia, kaip anksčiau buvo įsivaizduota – ar dievybėms, ar išėjusiems protėviams. O dabar turime papročius deginti žvakutes, lankyti, puošti kapus. Bet tikslas tas pats – mes duodam ženklą, kad išėjusiuosius vis dar prisimenam, vis dar mylim ir netgi laukiam.

Dzūkų krašte iki šiol išsaugota tradicija deginti laužus. Kur dar šiais laikais taip daroma?

Ši unikali tradicija išlikusi atskiruose Dzūkijos kaimuose, labai ribotoje teritorijoje. Tai Mardasavas, Čebatoriai, Kapiniškiai. Tamsa ir laužas – ženklas, kad laukiam: „Ateikit, sušilsit, pabūsit“. Yra ir praktinis momentas, nes taip šviesiau. Kitur kabindavo lempas ant medžių, kad galėtų iš „kantiškų“ skaityti giesmes.

Tai vienija ir žmonių bendruomenę. Teko ne kartą matyti, kaip jie susėda aplink laužą, susirenka, pirmiausia aptaria reikalus, kurie dar gyviems rūpi, paskui beveik kiekvienas prisimenamas, pakalbama, pabūnama, sušylama prie laužo. Tai labai gražus paprotys. Gaila, kad jis po truputį nyksta.

Jis atėjęs iš tų laikų, kai žmonės rinkdavosi miškeliuose, kur kažkada buvo laidojami jų artimieji, ten kurdavo laužus, vaišindavosi, atlikdavo apeigas. Tai tarsi atgarsis, sąšauka su anais pačiais seniausiais laikais, su pačiais seniausiais pagerbimo papročiais.

Kokios gėlės buvo nešamos į kapines?

Kapų puošimas ir žvakučių degimas susiformavo tik XIX amžiaus pabaigoje, o Dzūkijoje paplito gal tik po karo. Kapų puošimas, ypač kaimuose, buvo labai paprastas. Buvo naudojama tai, kas dar gamtoje yra ir patraukia akį – baltoji meškutė, ožekšnio uogos, pilkos, žalios samanėlės, smėliukas, vienas kitas akmenėlis. Savo artimųjų kapus puošdavo vaikai, tarsi palenktyniaudami, kas gražiau.

Dabar atsiranda gėlės, chrizantemos, kurios ir Vakarų Europoje labai populiarios. Yra kitų rudeninių gėlių, kurios ilgai žydi.

Ar buvo paprotys į kapines nešti sausas gėles? Iš kur atėjo mada nešti į kapus dirbtines, plastikines gėles?

Ko gero, mada atėjo su plastikinių gėlių paplitimu. Žmonėms jos ryškios, gražios, atrodo praktiškos. Tačiau tai nepuošia kapų. Pakankamai santūraus charakterio lietuviams labiau priimtini dalykai, kurie taip nekrenta į akis. Tačiau pastebėjau tendenciją, kad daug ryškių plastikinių gėlių po truputį mažėja. Žmonės geriau nusiperka mažiau gėlių ar kito žalumyno, kuris taip nekrenta į akis. Dirbtinėmis gėlėmis puošti   kapai tuo išskirtiniu, nenatūraliu ryškumu jau labiau primintų meksikiečių kapus. Meksikiečiai mėgsta Visų šventųjų kapus apkrauti rankdarbiais, kitais daiktais, o lietuviams tai nebūdinga.

Kiek reikėtų ant kapo pamerkti gėlių, uždegti žvakių?

Jeigu giminė didelė, kiekvienas bent vieną žvakutę būtų tarsi įpareigotas uždegti, parodyti dėmesį, bet nereikėtų stengtis, kad mano kapas kuo daugiau šviestų, atkreiptų dėmesį. Negalima pasakyti, kiek tų žvakučių turėtų būti. Šis paprotys nėra toks senas ir neturi gilių tradicijų. Bet žvakutė ant kapo yra gražu, tačiau kai jų perdaug, jau neskoninga.

Parengta pagal Lietuvos radijo laidą „Ryto garsai“.