Pabėgėliai ir su jomis susijusios problemos dar prieš gerą dešimtį metų atrodė tolimos Lietuvai, tačiau po šalies į stojimo ES pabėgėlių ne tik padaugėjo, bet ir prireikė vykdyti ES direktyvas bei integruoti juos į visuomenę.

Vykdydama įsipareigojimus ES Lietuva politinio prieglobsčio pasiprašiusius pabėgėlius iš kitų šalių stengiasi integruoti į visuomenę mokant juos lietuvių kalbos bei supažindinant su mūsų kultūra ir istorija. Taip pat atlikta mokymo turinio analizę, kaip šalies švietimo sistema pasirengusi su pabėgėliais susijusius iššūkius.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba ir Tolerantiško jaunimo asociacija rudenį alį prieglobsčio prašytojų pakvietė į stovyklą „Visi mes žemės vaikai“.

Šios organizacijos stovyklą surengė pagal Europos pabėgėlių fondo remiamą projektą „Pabėgėlių integravimas į visuomenę taikant aktyvius socializacijos metodus“.

„Stovyklos forma buvo pasirinkta vien todėl, kad prieglobsčio prašytojai galėtų geriau lavinti kalbinius, komunikacinius įgūdžius bei bendruosius gebėjimus. Stovykloje buvo pateikiamos natūralios situacijos, tokios kaip valgio gaminimas, savęs pristatymas darbdaviui ir kitos praktinės situacijos su kuriomis pabėgėliai gali susidurti kasdienėje veikloje“, – apie stovyklą pasakojo projekto vadovas Vytautas Valentinavičius.

Pažino kitokią Lietuvą

Stovykloje, kuri buvo mobili ir vyko keliuose šalies miestuose bei miesteliuose pabėgėliams buvo sudarytos galimybės integruotis į visuomenę, pažinti Lietuvą.

Pabėgėlių integravimui į visuomenę stovykla „Visi mes žemės vaikai“ vyko Anykščiuose, iš jų stovyklos dalyviai siauruku vyko į Anykščių rajone esančius Troškūnus bei Panevėžį. Pakeliui Panevėžį Surdegyje jiems buvo parodyta, kaip audžiamos tautinės juostos, papasakota, kuo aukštaitiški tautiniai rūbai skiriasi nuo kitų regionų gyventojų rūbų, – pasakojo V. Valentinavičius. – Patys pabėgėliai taip pat turėjo galimybę austi tas juostas. Jie labai džiaugėsi galimybe pasimokinti tradicinio lietuviško amato.“

Iš Afganistano, Šri Lankos pabėgę prieglobsčio prašytojai pažino senąją lietuvių kultūrą, ant laužo gamino troškinio, buvo vaišinami Aukštaitiškais parūkytais sūriais, vėliau ji lankėsi Ignalinos krašte.

Pabėgimo istorijos – pačios įvairiausios

Pabėgėlių istorijos, kodėl jie bėgo į Europą yra pačios įvairiausios. Štai viena moteris iš Afganistano papasakojo, kaip jiems teko bėgti. Ji turėjo bėgti po to, kai jos vyro tėvą nužudė, vien todėl, kad sūnus susituokė prieš nuotakos tėvų valią. Vyro šeima priėmė nuotaką ir tuo užrūstino nuotakos giminę. Nuotaką imta persekioti. Viena iš susidorojimo formų yra ausų arba nosies nupjovimas, arba nužudymas. Visa esmė yra ta, kad nuotaka rado ne puštūnų etninės kilmės jaunikį, kaip tikėjosi jos tėvai ir giminė. Jie buvo pasiryžę bėgti iš Afganistano, bet kokia kaina. Kokia ta kaina ji neatskleidė, tačiau tai pakankamai didelė suma eurais. Šiuo konkrečiu atveju žmonės bėgo nuo mirties, jų tėvynėje jiems grėsė didelis pavojus.

Finansinės projekto galimybės leido į stovyklą pakviesti tik 20 pabėgėlių. Prieglobsčio prašytojų buvo iš Afganistano, Šri lankos, Nepalo bei Čečėnijos.

Į pabėgėlius reaguoja įvairiai

Žmonės įvairiai reaguoja į prieglobsčio prašytojus. Lietuva vientisa etniniu požiūriu šalis, todėl lietuviai retai sutinka kitokios etninės kilmės žmogų, o sutikę sutrinka, tarsi bijodami traukiasi vietoj to, kad pakalbintų, pasidomėtų, parodytų šiokį tokį dėmesį jiems.

„Bekeliaudami sustojome prie vieno Aukštaitijos ežero, prie kurio buvo daug žmonių susirinkę. Negaliu sakyti, kad žmonės nebuvo nustebę, kad nebuvo įvairių žvilgsnių, o vienoje vietoje pamatę didelį būrį tamsaus gymio žmonių, prie ežero sėdėję žmonės susirinko daiktus ir išėjo. Ir iš tos vietos kur buvo daug žmonių liko tik tamsaus gymio žmonės prie vandens. Laimei, užgauliojančių šūkių neteko išgirsti“, – stovyklos įspūdžiais dalijasi organizatorius.

Pabendravęs kelias dienas su pabėgėliais projekto vadovas sako supratęs, kad žmonės stengiasi mokytis klabos. Jie supranta lietuviškai ir kai buvo mėginama kalbėti su jais angliškai ar rusiškai, tą primindavo.

Aktyviai mokytis lietuvių kalbos trukdo drovumas

Lietuvių kalbos prieglobsčio prašytojai pradeda mokytis pabėgėlių priėmimo centre. Pabėgėlių integravimosi proceso metu jie patenka į pabėgėlių priėmimo centrą, ten turi specialius lietuvių kalbos kursus, po to patenka į Ruklą. Joje pabėgėliai mokosi lietuvių kalbos, ten veikia dienos centras. Svarbu, kad jie noriai mokosi kalbos ir stengiasi susipažinti su lietuvių kultūra.

Žinoma, lietuvių kalba yra sudėtinga, daugeliui pabėgėlių ją sunku išmokti, be to, pabėgėliai yra drovūs, jie atvyko čia su skausminga patirtimi, visų pirma jie nepasitiki vieni kitais, o didelis būrys žmonių anaiptol nepadeda mokytis kalbos.

Moksleiviai silpnai rengiami priimti kitokius

Pagal tą patį Europos pabėgėlių fondo projektą „Pabėgėlių integravimas į visuomenę taikant aktyvius socializacijos metodus“ atlikta vadovėlių analizė parodė, kad mokyklinio ugdymo įstaigose naudojamos mokymo priemonės neadekvačios multikultūrinės, tolerantiškos visuomenės ugdymo procesui.

Tokią išvadą padarė tyrimą atlikusios trys mokslininkės. Ugdymo turinio tarpdisciplininį tyrimą atliko sociologė dr. Jolanta Reingardė, Vytauto Didžiojo universiteto sociologijos katedros docentė, dr. Nida Vasiliauskaitė, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Filosofijos ir politologijos katedros docentė ir Mykolo Riomerio universiteto psichologijos doktorantė Rasa Erentaitė.

Mokslininkės pastebi, jog visose nagrinėtose mokymo priemonėse (išskyrus matematikos uždavinyną) daugiau ar mažiau, tiesiogiai ar netiesiogiai pateikiami diskriminuojantys stereotipai bent vieno iš šešių multikultūriškumo aspektų atžvilgiu. Daugiausia pasitaiko atviro seksizmo, etninės ir religinės diskriminacijos atvejų, kiek mažiau – rasizmo. Homoseksualumas „nematomas“, išskyrus vienintelį atvejį, kai etikos vadovėlyje apie jį kalbama netiesiogiai, bet nedviprasmiškai homofobiškai. Negalia taip pat visiškai „nematoma“.

Tyrimo išvadose rašoma, jog „multikultūriškumas, tolerancija, diskriminacija visais atvejais suprantami labai abstrakčiai ir siaurai, vien etniniu (dažniausiai) ar vien religiniu aspektu, neįtraukiant (arba tik deklaratyviai) rasės, lyties, seksualinės orientacijos ir įgalumo aspektų“. Visas šias kategorijas apimančios multikultūralizmo ir tolerancijos sampratų mokslininkėms nepavyko aptikti nė viename iš nagrinėtų vadovėlių.

Nesitikėjo tokios blogos padėties

Tirdamos vadovėlių turinį J. Reigardė, N. Vasiliauskaitė bei R. Erentaitė pastebėjo, jog etikos, pilietinio ugdymo, istorijos („Naujausiųjų laikų istorija“) ir biologijos vadovėliuose autoriai įdėjo pastangų lavinti moksleivių multikultūrinį požiūrį, ugdyti toleranciją bei jautrumą tam tikroms socialinės atskirties grupėms.

Kita vertus, vadovėliuose, išskyrus „Biologija Tau“ (lyties atžvilgiu) ir „Naujausiųjų laikų istoriją“ (etniškumo atžvilgiu), atvirai deklaruojama multikultūriškumo ir tolerancijos svarba tėra mechaniškas „privalomas priedas“ prie dėstomos visai kitomis, priešingomis nuostatomis pagrįstos medžiagos bei jos pateikimo būdų. O šie arba aiškiai privilegijuoja vieną tautą (lietuvių), religiją (Romos katalikų), rasę, lytį (vyrišką) ir seksualinę orientaciją (heteroseksualumą), arba apskritai apeina šias temas.

„Mano pradinė hipotezė teigė, jog multikultūriškumas bei dikriminacijos problematika vadovėliuose dažnai aptariami paviršutiniškai ir deklaratyviai, tačiau nesitikėjau, jog padėtis bus tokia bloga,- sako N. Vasiliauskaitė.- Nesitikėjau, kad kai kuriuose vadovėliuose bus dėstomas atviras kraštutinis nacionalizmas, tarpukario Lietuvos istorija pristatoma kaip sveikintina etninio „gryninimosi“, „svetimtaučių išstūmimo“ epopėja“.

Anot N. Vasiliauskaitės, tiriant vadovėlių turinį labai svarbūs buvo dar du dalykai: hidden curiculum bei null curiculum. Mokslininkė aiškina, jog hidden curriculum yra netiesiogiai - užuominomis, palyginimais, akcentais, retorinėmis ir vizualinėmis priemonėmis ar panašiai – išreiškiamas vadovėlių autorių ir rengėjų požiūris, o null curriculum yra tai, apie ką apskritai nekalbama, nes tie dalykai ir temos laikomi neegzistuojančiais ar nevertais dėmesio.

Pedagogams kitokie taip pat menkai priimtini

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos ir Tolerantiško jaunimo asociacijos užsakymu atlikto tyrimo metu paaiškėjo, jog pedagogams priimtina sau artimų žmonių rate bendrauti su kitų religijų, tautybių, rasių ar neįgaliais draugais, kaimynais, kolegomis ar moksleiviais. Mažiausiai priimtini homoseksualūs žmonės. Taip pat daroma išvada, kad daugiausia informacijos apie skirtingas kultūrines ir socialines grupes mokytojai gauna iš žiniasklaidos bei internete.

„Kvalifikacijos kėlimo galimybės įvairovės ir lygių galimybių srityje mažiausiai populiarios, galbūt dėl to, kad mažiausiai prieinamos“,- rašoma tyrime.

Tyrimo metu buvo ne tik išanalizuoti vadovėliai bei metodinė medžiaga naudojama pamokose, bet ir apklausti pedagogai - mokytojai iš Vilnius, Kauno miestų ir Klaipėdos rajono mokyklų, o taip pat dešimtų klasių mokiniai.

Pasirengimas priimti kultūras paliktas savieigai  Atlikus tyrimą paaiškėjo, jog tik trečdalis apklaustų mokytojų teigia, kad žmonių įvairovės ir skirtumų temoms buvo skiriamas didelis dėmesys jiems besimokant universitete.

Ugdymo turinio Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose tyrimas atskleidė, kad pedagogai nepasirengę pažinti konkrečias socialines, kultūrines grupes ir analizuoti su jomis susijusias problemas.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos ir Tolerantiško jaunimo asociacijos užsakymu atlikto tyrimo metu paaiškėjo, jog pedagogams priimtina sau artimų žmonių rate bendrauti su kitų religijų, tautybių, rasių ar neįgaliais draugais, kaimynais, kolegomis ar moksleiviais. Mažiausiai priimtini homoseksualūs žmonės. Taip pat daroma išvada, kad daugiausia informacijos apie skirtingas kultūrines ir socialines grupes mokytojai gauna iš žiniasklaidos bei internete.

„Kvalifikacijos kėlimo galimybės įvairovės ir lygių galimybių srityje mažiausiai populiarios, galbūt dėl to, kad mažiausiai prieinamos“,- rašoma tyrime.

Per apklausą pateikiant anketas buvo aiškinamasi mokytojų iš Vilniaus ir Kauno miestų bei Klaipėdos rajono mokyklų nuomonė, požiūris bei patirtis. Be to, dar buvo apklausti dešimtų klasių mokiniai, išanalizuoti vadovėliai ir metodinė medžiaga, kuri naudojama pamokose.

Tyrimo apie ugdymo turinį išvadose rašoma, kad pedagogai gerai vertina savo pasirengimą labai abstrakčiose pilietiškumo ugdymo, žmogaus teisių ar įsitikinimų laisvės srityse. Formaliojo bendrojo lavinimo turinyje šioms temoms skiriama dėmesio, rengiamos specialios metodinės priemonės.

Senas raugas – dar gajus?

Mokslininkės teigia, jog „akivaizdu, kad konkrečių socialinių kultūrinių grupių patirties pažinimo ir problemų analizei pedagogai nėra gerai pasirengę. Tik vidutiniškai 40 % mokytojų savo žinias apie etninę įvairovę, lyčių nelygybės problemas, neįgalių žmonių ir seksualinių mažumų diskriminaciją įvertino teigiamai.“

Taip pat paaiškėjo, jog tik trečdalis apklaustų mokytojų teigia, kad žmonių įvairovės ir skirtumų temoms buvo skiriamas didelis dėmesys jiems besimokant universitete.

„Nemaža dalis apklausoje dalyvavusių mokytojų universitetinį išsilavinimą įgijo dar sovietmečiu, tad suprantama, kad žmogaus teisių klausimai tuo metu negalėjo būti kritiškai aptarinėjami“,- ugdymo tyrimo rezultatus apibūdina trys tyrimo autorės.

Tyrimas apie tolerancijos ir multikultūriškumo ugdymą bendrojo lavinimo mokyklose buvo atliktas vykdant projektą „Pabėgėlių integravimas į visuomenę taikant aktyvius socializacijos metodus“.