V. A. Bumelis: turime beveik viską, kad taptume klestinčia šalimi

Į kokias sritis turi orientuotis Lietuva, jei nori tapti turtinga ir klestinčia? Vienos sėkmingiausių įmonių Lietuvoje „Sicor Biotech“ generalinis direktorius prof. Vladas Algirdas Bumelis įsitikinęs, kad nėra kitos alternatyvos – tik būti aukštųjų technologijų šalimi. O tam turime beveik viską. Tereikia prioritetu pasirinkti tas technologijų šakas, kuriose turime įdirbį, ir laikytis strateginės drausmės, tai yra, įgyvendinti tai, ką užsibrėžėme.

- Kodėl jūs manote, kad Lietuva turi potencialo tapti aukštųjų technologijų šalimi, kodėl ji negali būti statybų, žemės ūkio ar paslaugų šalimi?

- Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad Lietuvoje mes per ilgą laikotarpį turime gerai išvystytą mokslo ir studijų sistemą. Ir ta mokslo ir studijų sistema sukuria pradinį potencialą, kuris yra reikalingas vystyti aukštąsias technologijas. Antra, aukštosios technologijos geros tuo, kad jos kuria tikrai didžiulę pridėtinę vertę.

Aš tikrai nuoširdžiai lenkiu galvą prieš visus mūsų žemdirbius, kurie įdeda didžiulį triūsą, kad prekybos įstaigose galėtume įsigyti to, ko mums reikia savo energetiniams resursams papildyti, bet tos pramonės sritys tikrai nekuria pridėtinės vertės ir tikrai nesukuria to staigaus judėjimo į priekį, kuris dabar mums yra reikalingas.

Jeigu mes norime pasivyti senąsias kapitalistines valstybes, jeigu norime suspėti nors kiek priartėti prie tų, kurie dabar turi 3,5 karto geresnę gyvenimo kokybę negu mes, tai, mano supratimu, kitos alternatyvos nėra.

- Gerai, o ar valstybė, Jūsų požiūriu, turi strategiją, kaip tapti tokia šalimi, ar tai daugiau teorijos dar?

- Strategijų yra labai daug, bet mes Lietuvoje turime vieną labai didelę bėdą – nėra vadinamosios strateginės drausmės. Jeigu jau žmonės pasirašė strategiją, jeigu tai padarė verslininkai, tai jie turi turėti ir strateginę drausmę, t. y. ją [strategiją] vykdyti. Kadangi strateginės drausmės nėra, o strategijų begalės, tai ir teisingo judėjimo nėra.

Jeigu mes ją turėsim, tai aš tikrai tikiu, bus taip, kaip ir Šveicarijoje. Šveicarijoje ir karvutės pieno duoda, ir su skambaliukais vaikšto, ir sviesto skanaus yra, kaip ir Lietuvoje. Bet Šveicarija nėra karvučių ir šokolado šalis, iš to ji nesidaro turtinga. Ji darosi turtinga tik iš tiksliosios mechanikos, bankų sistemos, aukštųjų technologijų, farmacijos pramonės.

- Kitaip sakant, jūsų požiūris yra toks: kad Lietuva taptų klestinčia valstybe, ji turi investuoti į protą, arba, kaip esate sakęs savo knygoje, į kilnojamą, o ne į nekilnojamą turtą.

- Taip, į nekilnojamą turtą jau, galima sakyti, visi investavom. Ir galima sakyti, kad esam prasti investuotojai, nes visi, kurie investavo į tai 2007–2008 metais, dabar turi 50 procentų nuostolio, o ne pelno. Todėl pasakymas, kad investicija į nekilnojamąjį turtą yra gera investicija, yra labai abejotinas.

Bet jeigu mes investuojam į kilnojamą turtą, tai tas kilnojamas turtas toks labai šaunus: iš ryto su juo atsikeliam, niekas neprašo mokėti mokesčių, visą laiką su savimi nešiojamės, galim važiuoti į užsienius, jokie muitininkai neprašo jokių mokesčių mokėti.

- Jūs kalbate apie biotechnologijas, biofarmaciją, informacines technologijas ir lazerius. Ar tai reiškia, kad kitos kryptys Lietuvoje yra neperspektyvios?

- Krypčių pasaulyje yra tiek, kad galėtum visą knygą surašyti, kiek ir kokių jų yra. Lietuvoje mes norim kartais ir padėti visiems, ir investuoti į viską, į visas kryptis, sakom, kad visos yra geros. Normaliame versle yra paprasta sistema – tu turi į kažką koncentruotis.

Manyčiau, kad tos kryptys, kurias vardinu aš, nėra naujos, jos turi įdirbį. Jeigu mes jas dar labiau paskatinsime, tai jos tikrai pradės generuoti mums milijardines pajamas. O milijardinės pajamos tikrai duos gerus mokesčius ir mūsų biudžetas didės.

- Kad mes taptume klestinčia valstybe, turim pasirinkti kryptį, o ta kryptis, kaip Jūs sakote, yra aukštosios technologijos, ir reikia pasirinkti tas iš jų, kurios jau turi įdirbį Lietuvoje, ir įgyti strateginės drausmės, nes strategiją irgi turim?

- Taip, nieko daug nereikia. Beveik viską turim.

- Profesoriau, iš vienos pusės Jūs esate verslininkas – „Sicor Biotech“ generalinis direktorius, medicinos centrų „Northway“ steigėjas. Iš kitos – Jūs mokslininkas: genų šiuolaikinės farmacijos pradininkas Lietuvoje, vienas iš interferono, skirto vėžiui ir hepatitui gydyti, kūrėjas, ir tai toli gražu ne viskas. Kuo šiandien Lietuvoje yra lengviau būti – mokslininku ar verslininku?

- Man atrodo, kad svarbiausia būti žmogumi.

- Bet jeigu dar ką nors ir dirbi?

- O jeigu dar dirbi... Man rodos, ne taip svarbu, ką dirbi, svarbu daryti tą darbą labai gerai. Arba darai labai gerai, arba iš viso jo nedarai. Ir tas visai nepriklauso nuo to, kas esi – mokslininkas ar verslininkas. Ir tada tikrai viskas bus labai gerai ir labai sėkmingai. Nors aš tokio žodžio kaip „sėkmė“ irgi nelabai suprantu. Sėkmės nebūna. Būna rezultatai. O rezultatai būna tokie, kiek esi įdėjęs darbo.

- Kaip Jūs rašėte savo knygoje: „99 procentai darbo plius 1 procentas talento – tai ir yra sėkmė“?

- Visiškai teisingai. Pasižiūrėkit į vunderkindus. Kartais sako – labai gabus muzikai. Bet labai gabus kartais taip ir lieka labai gabiu, nes pradeda tingėti po 7 valandas groti fortepijonu ir geru muzikantu netampa.

- Mes su jumis kalbame apie Lietuvos ateities kryptį, bet dabar Lietuva gyvena krizės sąlygomis. Ir aš Jūsų knygoje radau tokius žodžius: „Kaip nugalėsime krizę? Viskas bus, kaip turi būti – su skausmais. Mažinamės algas, nes gaudavo tris kartus didesnes negu įmanoma. Bedarbių daug, bet daug kas buvo išpūsta. Jeigu nėra bedarbių, visi ramūs, nes niekas iš darbo neišmes. Bedarbiai – kokybės garantas. Bus skaudu, sutinku. Bet gyvenimas – kaip rožė: ir gražu, ir duria“. Ar tai reiškia, kad mūsų valstybės vadovai nemokėjo skaičiuoti ir realiai vertinti situacijos? Ar didesnė kaltė yra pačių mūsų, vartotojiškos visuomenės, kuri laisvą pinigą investuoja ne į protą, o pravalgo?

Aš galvoju, kad visi postai yra laikini, todėl mes neturėtume kaltinti visų savo vadovų ir sakyti, kad viena Vyriausybė labai puiki, kita labai bloga. Vyriausybės yra tokios pat, kokie mes esame. Man atrodo, kad visuomenė buvo truputėlį apkrėsta kažkokiu virusu, tokiu skubaus gero gyvenimo norėjimu.

Mūsų pačių mentalitetas keičiasi. Ir aš tikrai labai džiaugiuosi, kad tie metai, kurie buvo kriziniai, (gal kas nors sakys: keistas tas Bumelis, džiaugiasi krize), bet tie metai buvo kaip chirurginė operacija, kuri truputį pakeitė žmonių mentalitetą.

Žiūrėkit, žmonės jau nepuola taip investuoti į nekilnojamąjį turtą, nes jis tikrai nuvertėja. Todėl tai buvo geras gydymo laikotarpis mums visiems ir, aš manau, mes po truputį išgyjam.

Interviu transliuotas LTV laidoje „Savaitė“



NAUJAUSI KOMENTARAI

Liutauras

Liutauras portretas
Kita vertus, o kas nusprende, kad visiems yra reikalingi tie dalykai, apie kuriuos sneka ponulis Bumelis? Pinigai laimingesniais musu nepadarys, o suktis kaip voveres rateliuose sukasi, tai jau aciu - paziurekit i ka pavirte amerikonai, vakaru europeciai, issivysciusios azijos salys. Graudu ziureti.

Liutaurui

Liutaurui portretas
Jeigu tikrai pinigai laimingesniais nepadarys, tai kodel tiek zmoniu del ju taip ardosi? (pradedant pensininkais del sumazintu del krizes pensiju, ir baigiant populistais besistengianciais jiems itikt su progresiniu mokesciu ir panasiais projektais :)

P.Morkūnas

P.Morkūnas portretas
Lietuva šoka pagal ,,žaliųjų" dudelę...laiko nenaudodama geriausios pasaulyje kokybės geležies rūdą 45% grynumo 142,1 mln.tonų, apie 70,0 miljardų tonų anhidrito(i išžvalgyta 101,5 mln.m3), 545,0 mln tonų akmens druskos (prognozuojama 2,5 miljardo t.) ir t.t..Ir negalima nieko kasti, negalima auginti kiaulių, negalima naftos išgauti Kintuose, negalima statyti šiukšlių deginimo gamyklų, negalima statyti hidroelektrinių ant Nemuno ir nieko negalima.......nes visur iškyla kokio turčiaus ar demagogo intersas , katras stoja skersai Lietuvos ekonomikos kelio..... O lenkai į Lietuvą eksportuoja kasmet po 1 000 000 kiaulių....ir juokiasi , kad litvinai jų nenori augint.. o milijoną hektarų dirbamos žemės apleidę piktžolėmis..... o šeip..Lietuvoje 1952m buvo 2,7 mln. gyventojų, dabar 3,0 tai 13% daugiau
VISI KOMENTARAI 3

Galerijos

Daugiau straipsnių