- Dalia Juškienė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Jo interneto puslapis minimas tarp 15 geriausių asmeninio tobulėjimo tinklaraščių Lietuvoje, kartais jis netgi prilyginamas populiariam Amerikoje saviugdos treneriui Anthony Robbinsui. Tiesa, 50 mln. sekėjų, kaip amerikietiškas sėkmės guru, Jevgenijus Černyš neturi, tačiau jo patarimais vadovaujasi dešimtys tūkstančių žmonių visose Baltijos šalyse.
Nesidavė įspraudžiamas
Šis užsiėmimas mūsų moderniame gyvenime turi įvairių skambių vardų: asmeninio efektyvumo treneris, saviugdos vadovas, motyvacijos ugdytojas. J.Černyš linkęs save vadinti tiesiog treneriu. "Skaitau paskaitas, pateikiu metodikas, lavinu įgūdžius, kad žmogus padarytų save geresnį. Tai ne tik profesija – ir misija, ir talentas", – sako Jevgenijus, padedantis kitiems atverti naujo gyvenimo duris.
Pastebėjote? Nepasakė "taptų", pasakė "padarytų", todėl ir pokalbio leitmotyvas buvo vienas – pastangos. O įsivaizduojantieji, kad gerove pradeda snigti kažkam pamosavus burtų lazdele, toliau gali ir neskaityti. Stebuklų čia bus maža, užtat juodo darbo – daug.
Visų pirma, Jevgenijus įrodė, kad sėkmė priklauso ne nuo diplomų, o nuo žmogaus. Nors, jei kolekcionuotų diplomus, turėtų įspūdingą kolekciją. "Aš įstojau į keturis universitetus, bet visus mečiau", – nė nebando kaip nors prisidengti aplinkybėmis. Auštąsias mokyklas Šiauliuose, Kaune, Kaliningrade ir Londone J.Černyš pasirinko ne pats: tai norėjo tėvas, tai draugė, tai juto aplinkos spaudimą.
"Mes labai dažnai bijome savo norų, savo svajonių. Laikomės įsitvėrę tos dėžutės, į kurią mus kažkas įspraudė", – sako penkių knygų autorius. Kad jam pavyko išsiveržti iš tos "dėžutės", įrodo knyga "Aš padariau tai!" – pirmoji iš ciklo "Keiskis ir keisk savo gyvenimą". Pakeliui dar penkios knygos.
Išbandymas problemomis
Kauniečių taksisto ir inžinierės šeimoje, be Jevgenijaus, augo dvyniai brolis ir sesė. Nesunku įsivaizduoti, kad vidutinių pajamų sutuoktiniai, visą gyvenimą sąžiningai dirbę ir taupę, ir savo vyresnėliui linkėjo saugiai lipti į kalną: iš pradžių – gero išsilavinimo diplomas, paskui – žmona, vaikai, butas, automobilis...
Neturėjau pinigų net maistui. Neturėjau kur gyventi. Kiekviena diena buvo kova už išgyvenimą. Eidavau pėsčiomis kasdien po 5 km, kad nereikėtų pirkti autobuso bilieto ir liktų duonai.
Tačiau maištautojui nuo vaikystės Jevgenijui tikrai nesinorėjo gyventi "kaip visi". Kokie ten gydytojai ar inžinieriai – vaikinas matavosi supermeno kostiumą ir įsivaizdavo gelbėsiantis pasaulį. Vis dėlto pirmojoje gyvenimo kryžkelėje nulėmė ne jo svajonės, o racionalus tėvo protas: be diplomo – ne žmogus, sūnus bus teisininkas!
"Šiandien drąsiai galiu pasakyti, kad esu žmogus, kuriam sekasi visose srityse. Turiu mylimą žmoną, mėgstamą darbą, pajamos man leidžia turėti praktiškai viską, ko noriu, – vardija Jevgenijus, jau įvarydamas baimę, kur gi dingo tas supermenas? Tačiau išgirstu: – O svarbiausia, kad galiu būti naudingas šiam pasauliui, padėdamas žmonėms. Bet į visa tai atėjau per savo gyvenimo problemas."
Iki šios sėkmės buvo per 40 (!) įvairiausių veiklų: fasavo daržoves, pardavinėjo reklamą, automobilius, vandenį, steigė įmones, realizavo verslo idėjas, dirbo emigracijoje ir Lietuvoje... Kaip apsėstas tiesė rankas į viso pasaulio gėrybes, o kai jos pasirodydavo pasiekiamos, apimdavo neviltis: kodėl turi visko, o viduje – tuštuma?
"Kas su manimi negerai? Kodėl man taip nesiseka? Gal tai karma, gal praeitame gyvenime buvau blogas žmogus? – vardija kankinusius klausimus, kurie veržė kaskart siauresniu lanku. – Mane buvo apėmusi juodžiausia depresija, kol galų gale nusprendžiau: gana! Turiu suprasti save ir mane supantį pasaulį. Mečiau viską!"
Žeminantis neturtas
Gal tik skaitant Elizabeth Gilbert knygą "Valgyk, melskis, mylėk" ar žiūrint to paties pavadinimo filmą su žavingąja Julia Roberts tos savęs ir supančio pasaulio paieškos atrodo paprastos ir visada vainikuojančios sėkme. O realus gyvenimas daug skaudesnis.
Tuo įsitikino ir materialinę gerovę į dvasinę iškeitęs J.Černyš. Per trejus metus, kol daug skaitė, meditavo, derino savo energetiką, jis, žinoma, įgijo daug dvasinių turtų, tačiau... atsitrenkė į giliausią materialinį dugną.
"Neturėjau pinigų net maistui. Neturėjau kur gyventi. Kiekviena diena buvo kova už išgyvenimą. Eidavau pėsčiomis kasdien po 5 km, kad nereikėtų pirkti autobuso bilieto ir liktų duonai", – toks neturtas ne tik žemino, bet ir grasino sveikatai.
Naujas gyvenimo etapas prasidėjo supratus, kad visavertis žmogus turi būti ne tik dvasiškai harmoningas, bet ir pavalgęs. "Palengva vėl pradėjau rūpintis materialine gerove. Suvokiau: kol nesuimsiu savo gyvenimo į rankas, norimų pokyčių nebus. Ir kai tik prisiėmiau atsakomybę, viskas ėmė keistis", – pasakoja atradęs paprastą tiesą.
Jevgenijus įsitikino, kad jo nueitame kelyje kaip veidrodyje atsispindi ir kitų žmonių klystkeliai bei ieškojimai. "Daugelis nori tų pačių dalykų ir daro tas pačias klaidas. Pamažu supratau, kad mano misija – dalytis savo patirtimi ir žiniomis su kitais, kad žmonės galėtų tapti sveiki, laimingi ir jiems pradėtų viskas sektis", – pasakoja, kas pastūmėjo įkurti savirealizacijos ir saviugdos centrą.
Tiesa, pirmuosius kelerius metus pinigais nelijo: dirbo ir už arbatą, ir už sausainius.
Mokytojas, kuris paleidžia
Vilniuje J.Černyš gyvena aštuntus metus. Penkerius pastaruosius galima paversti skaičių kalba: 3 saviugdos centrai skirtingose šalyse, 25 šalyse "online" vedami mokymai, 120 tiesioginių seminarų ir stovyklų, 2 tūkst. pamokų, 7 tūkst. tęstinius mokymus baigusių klausytojų, virš 3 tūkst. nemokamų vaizdo įrašų "youTube" , 70 tūkst. asmeninio tinklalapio sekėjų.
Ir tik dabar sužinau, kodėl savo mokymo centrą pavadino taip keistai – "IšMokykla". "Blogas tas mokinys, kuris neaplenkia savo mokytojo. O ir mokytojas greta tokių mokinių nustoja augti. Daugelio dvasinio gyvenimo mokytojų klaida ta, kad jie įtiki, jog yra guru. Jie nuolatos moko, o aš noriu ne mokyti, bet išmokyti. Todėl ir "IšMokykla". Aš ištreniruoju žmogų, suteikiu jam įgūdžių – čia kaip plaukti arba važiuoti dviračiu", – sako J.Černyš ir pripažįsta, kad pats yra dėkingas savo mokiniams.
Jų amžius – nuo 16-os iki 76-erių. Tiesa, dažniausiai savo sėkmės kelio ieško 30–40 metų žmonės. Dauguma ateina iškart tikėdamiesi aukso puodo. Tokie klausinėja: "O kada aš pasikeisiu? Kada mano gyvenime prasidės sėkmės ruožas?"
"Tokiais atvejais norisi prisiminti anekdotą. Mokinys klausia savo dvasinio mokytojo: "O, mokytojau, ar ilgai man reikės laukti nušvitimo?" "Na, jeigu tik lauksi, tai ilgai…" Taigi reikia ne laukti nušvitimo, o veikti. Visi nori garantijų, bet tik nedaugelis supranta, kad pokyčiams reikia triūso ir pastangų, – sako Jevgenijus ir dalijasi pastebėjimais. – Jei žmogus sako, kad kažko nori, bet nieko nedaro, vadinasi, iš tikrųjų jis to nenori. Jis pradeda ieškoti pasiteisinimų nieko neveikimui. Todėl kaip treneris visuomet sakau: nepasakok man, ko tu nori, sakyk, ką darai, kaip to sieki."
Tarp besikreipiančiųjų – nemažai emigrantų. "Jų tos pačios problemos, gal šiek tiek mažiau finansinių. Iš esmės juk visi žmonės siekia to paties: darnių santykių, geros emocinės savijautos, sėkmingos savirealizacijos, profesinio ir finansinio klestėjimo. Ir kenčia dėl to paties – netikro džiaugsmo, išblėsusios meilės, iliuzinės laimės", – vardija priežastis, atvedančias į saviugdos užsiėmimus.
Netiki šventu melu
"O iš kur žmonėms gauti šių žinių? Mus moko skaityti, rašyti, skaičiuoti mokykloje, vėliau – profesijos, karjeros, dar moko treniruoti savo kūną, prižiūrėti sveikatą. O kiek mes rūpinamės savo emocine sveikata? Mes kalbame apie verslo kultūrą, o kiek – apie džiaugsmo kultūrą? – retoriškai klausia J.Černyš, kuris įsitikinęs, kad netolimoje ateityje kiekvienas žmogus kaip kirpėją, odontologą ar šeimos gydytoją turės ir dvasinio gyvenimo trenerį. – Iš tų, kurie ateina pas mane mokytis, pastebiu, kad dažniausiai žmonės turi per daug šiukšlyno savyje."
Klausimas, į kurį tikiuosi nuoširdaus atsakymo, svarbus ne dėl smalsumo. O kaip paties Jevgenijaus asmeninė laimė? Juk kartais mokyti kitus lengviau, nei mokėti pačiam.
"Dar neturime vaikų, susituokę esame dvejus metus. Mums pavyko sukurti 100 proc. sėkmingus santykius", – išgirstu vietoje priesaikos "aš ją myliu" ir pan. Nieko nuostabaus, kad leitmotyvas vėl tas pats – pastangos. "Nelengvi buvo pirmi metai, kai turėjome prisiderinti vienas prie kito, išmokti atvirumo. Iš pradžių mano žmoną šokiravo, kad aš viską visada sakau atvirai. Niekada nemeluoti yra labai sunku, – pripažįsta nesuprantantis švento melo. – Mes valandų valandas kalbėdavomės, kol išmokome išgirsti vienas kitą, suprasti, ką kuris norime pasakyti."
Pasak J.Černyš, sutuoktinių meilė yra keturių lygių. Nuo pirmojo, kūniškosios meilės, lygio iki ketvirtojo, dvasinės meilės, – ilgas kelias ir kruopštus darbas. Tačiau tada žmogus ir vadina save laimingu.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Atostogos: reikia ne tik veiklų, bet ir poilsio
Muzika, sportas, tapyba, užsienio kalbos, robotika ir t. t. – pasirinkimų, kuo galima užimti vaikus per vasaros atostogas, be galo daug. Neretai atrodo, kad kuo daugiau vaikai turės edukacinių veiklų, tuo geriau, tačiau specialistai primena &ndash...
-
Išklausyti vaiko nuomonę – tėvų kasdienio elgesio su vaikais dalis1
Išklausyti vaiko nuomonę svarbu ne tik dėl to, kad tai vaiko teisė, bet ir dėl to, kad tai padeda formuoti sveiką asmenybę. Vaikai, kurių nuomonės yra vertinamos, jaučiasi mylimi, saugūs ir svarbūs. Jie mokosi atsakomybės, savarankišk...
-
Dėl nerimą keliančių patyčių mokyklose – siūlymas: tai yra naujas ir svarbus dalykas7
Siekiant kovoti su patyčių bei smurto mokyklose problema Seimo Laisvės frakcijos nariai įregistravo įstatymo pataisas, numatančias anonimines mokyklų bendruomenės apklausas. ...
-
Rūpiniesi savimi – atostogauk4
Aplinkos pasikeitimas, pakitęs socialinis gyvenimas, intensyvesnis fizinis aktyvumas ir nauji potyriai – visa tai įvyksta per atostogas ir padeda pailsėti, sukaupti naujų jėgų. Todėl psichologai pataria: norėdami gerai savimi pasirūpinti –...
-
Smurtas – ne tik mėlynės ant kūno
Kartą su kolege diskutavome, kaip klientes paveikia ilgalaikiai smurtiniai santykiai. Ir kaip vis sunkiau, tokiems santykiams tęsiantis, padėti moterims vėl iš naujo patikėti savimi, savo prigimtiniu vertingumu ir teise į saugų, auginantį artim...
-
Sutuoktinių skyrybos: vaiko poreikiai negali būti „pastumiami“ į šoną
Pastebima, kad besiskiriančios poros atsakingiau žiūri į vaiko jausmus ir stengiasi padėti vaikams išgyventi permainas. Tačiau vaiko teisių gynėjams vis dar tenka įsitraukti į pagalbą poroms, kurioms per skyrybas arba po jų iškyla sun...
-
Kaip padėti paaugliui išgyventi savęs pažinimo etapą?1
„Pasikliauk tėvų patarimais – jie geriausiai žino, ko reikia vaikams“, „nemesk kelio dėl takelio“, „neskubėk suaugti“ – dešimtys ir net šimtai patarimų karta po kartos keliauja iš tėv...
-
Nusikaltimas prieš mane – ne mano kaltė3
Į konsultacijas Austėja ateina ne viena. Jau antras mėnuo, kai nuolatinėmis Austėjos gyvenimo palydovėmis tapo Kaltė ir Gėda. Artimiau su jomis Austėja susipažino vieną pavasario rytą, kuris buvo visai ne toks, kokio ji tikėjosi. ...
-
Jau ketverius metus Lietuvoje veikia neviešinta programa: tėvai čia ateina ir kamuojami kaltės4
Nuo realaus bendravimo vengimo ir pykčio priepuolių. Kokios psichologinės problemos kamuoja vaikus ir paauglius, ir ar užtenka pagalbos? Sveikatos apsaugos ministerija tikina, kad vaikai psichologinę pagalbą turėtų gauti mokyklose, bet kalbama ir apie ...
-
Kaip žinoti, kad vaikas pasiruošęs pirmai klasei?1
Vaikas moka skaityti ir rašyti – tokius reikalavimus ir svarbiausius kriterijus pradėti lankyti pirmą klasę dažniausiai išskiria būsimų pirmokų tėvai. Psichologė Virginija Rekienė teigia, kad akademinis pasiruošimas ne toks...