Plačiau apie tai papasakojo Sveikatos apsaugos darbuotojų profsąjungos pirmininkė Rūta Kiršienė.

– Kaip jūs vertinate gydytojų darbo sąlygas, kuriomis jiems tenka dirbti?

– Prastai vertinu. Galvoju, kad nelabai žinau mediko, kuris dirbtų vieno etato krūviu. Jie priversti dirbti didesniais krūviais. Mes kalbame apie orias darbo sąlygas, apie orius atlyginimus, bet tikrai toli gražu mes to neturime. Norint būti gydytoju, esi priverstas gerai mokytis vidurinėje mokykloje, esi priverstas gerai mokytis universitete, kad gautum darbą geresnėse ligoninėse. Tačiau ir toliau esi priverstas galvoti, kaip tau išsilaikyti, kaip nepadaryti klaidų, kaip būti pačiu geriausiu. Tai labai sunku. Mes visi esame žmonės.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar spaudimas ateina iš visuomenės, ar iš ligoninės vidaus?

– Yra spaudimo ir iš visuomenės. Atrodo, kad mes visi esame žmonės, visi galime klysti, bet medikas negali daryti klaidų nei diagnozuodamas ligas, nei jas gydydamas. Klaidos yra sunkiai pripažįstamos, mažai analizuojamos ir nėra iš jų mokomasi. Niekas nenori turėti prasčiau dirbančio gydytojo.

– Kas norėtų gydytojo, kuris skųstųsi savo darbo sąlygomis arba savo sveikata. Pakalbėkime apie psichologinę gydytojų sveikatą. Sakoma, kad medikai nelabai nori kreiptis pagalbos, nes medikų bendruomenė yra pakankamai maža. Gaunasi, kad gydytojas eina pas savo kolegą prašyti pagalbos. Ar tai yra tam tikra stigma?

Esi priverstas galvoti, kaip tau išsilaikyti, kaip nepadaryti klaidų, kaip būti pačiu geriausiu. Tai labai sunku. Mes visi esame žmonės.

– Psichologinė pagalba yra tikrai stigmatizuota. Gydytojams labai sunku kreiptis pas savo kolegas. Kita vertus, gydytojas, dirbdamas keliais krūviais, nebeturi ir laiko kreiptis pagalbos. Jam apskritai sunku suderinti ir darbą, ir šeimyninę situaciją. Taip pat gydytojai nenori pasakoti savo bėdų psichologui.

– Kalbėjote apie didelius darbo krūvius, kad dirba keliais etatais. Ar tai yra dėlto, kad trūksta gydytojų, ar tai yra dėl mažų atlyginimų?

– Daugiau dėl mažų atlyginimų. Žinoma, yra ir taip, kad kelios įstaigos stengiasi turėti pas save gerai dirbantį specialistą vienu metu.

– Ar pervargimas dažna problema medikų tarpe?

– Taip. Dėl pervargimo sunku susidėlioti savo gyvenimą. Tai veda į papildomą stresą, į perdegimą.

– Dažnai girdime apie mobingą gydymo įstaigose. Kas paskatina taip elgtis?

– Sudėtingas klausimas. Turėtume pamiršti apie tą mobingą ir jo turėtų nebelikti, tačiau jis tikrai yra. Medikai gyvena pastovioje pertvarkoje. Pastoviai kažkas keičiama, reformuojama. Žmogus nežino, kaip jis toliau gyvens. Jaučiama pastovi nežinomybė dėl ateities, kaip toliau viskas bus. Gydytojas nežino, ar jis turės darbą. Pastovi nežinomybė yra kaip vienas iš pretekstų mobingui.

– Ar teko jums girdėti apie tam tikrus gydytojų pasitraukimus iš gyvenimo, kurie buvo nuslėpti? Pasitraukimas iš gyvenimo jau nebe pirmas medikų bendruomenėje.

– Labai užjaučiu visus artimuosius, šeimos narius, kolegas. Labai sunku kalbėti apie tai. Labai liūdna, kad faktai slepiami. Manau, kad reikėtų analizuoti kiekvieną atvejį, kad jie nepasikartotų. Svarbu išsiaiškinti, kas buvo, kodėl buvo, kaip buvo.

– Ar jūsų profesinė sąjunga imsis kokių nors veiksmų? Kokių pokyčių norėtumėte? Ką reikėtų daryti, kad tas medikų darbo krūvis ir visa savijauta darbe pasikeistų?

– Galvojame, kad gal tikrai reikėtų daugiau mokymų apie streso valdymą. Manau, kad reikia ir psichologinės pagalbos.

– Gal ir patys medikai turėtų keisti požiūri ir nebijoti prašyti pagalbos?

– Tikrai taip.

„Kviečiame kreiptis pagalbos, jei jaučiate, kad ji yra reikalinga. Nelikime abejingi – jei kolegai sunku, nukreipkime jį, padėkime gauti reikalingą pagalbą. Registracija konsultacijoms: https://bit.ly/psichologinepagalbamedikams“, – rašoma Jaunųjų gydytojų asociacijos „Facebook“ paskyroje.