Šio muziejaus steigimas numatytas XX amžiaus Lietuvos laisvės kovų tyrimų ir jų sklaidos, šių kovų įamžinimo programos projekte.

„Miško brolių patalpose Totorių gatvėje ketinama įsteigti pažinimo centrą, kuriame būtų papasakota laisvės kovų istorija, pradedant nuo 1918 metų“, – trečiadienį per spaudos konferenciją sakė Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė.

Programos projekte nurodoma, kad Totorių gatvėje esančiose patalpose turėtų būti įkurtas Lietuvos laisvės kovų pažinimo centras ir ekspozicija su juose saugoma Albino Kentros Sąjūdžio filmoteka.

Miško brolių patalpose Totorių gatvėje ketinama įsteigti pažinimo centrą, kuriame būtų papasakota laisvės kovų istorija, pradedant nuo 1918 metų.

Spaudos konferencijoje Seime dalyvavęs Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorius Remigijus Černius teigė, kad Vilniuje nėra laisvės kovas atspindinčio muziejaus, keli muziejai turi nedideles ekspozicijas šia tema.

Anot jo, Miško brolių draugijos pastatas Totorių gatvėje tam labai tinkamas, nes iš jo 1918 metais, teigiama, apie 100 savanorių išėjo ginti laisvės.

„Apie laisvės kovas turime kalbėti sistemiškai, ir sistemiškai šviečiant žmones“, – pabrėžė R. Černius.

Pasak jo, šiuo metu kuriama muziejaus koncepcija.

R. Černius sakė, kad į naująjį muziejų būtų galima perkelti ir 1949 metų vasario 16-osios Laisvė kovų sąjūdžio deklaracijos minėjimą, jame turėtų būti pasakojama apie jos signatarus, aptarta šio dokumento reikšmė.

„Matau puikų šansą turėti labai gerą, labai modernų, labai patrauklų muziejų, juoba, kad dabar šios patalpos neįveiklintos, pusiau nesuremontuotos“, – sakė muziejininkas.

Man visą laiką yra pavyzdys D. Libeskindo projektuotas Žydų muziejus Berlyne, (…) kur puiki tiek istorijos, tiek architektūros simbiozė.

„Čia yra gera galimybė pritraukti labai gerus architektus, gerus istorikus, gerus muziejininkus. Man visą laiką yra pavyzdys D. Libeskindo projektuotas Žydų muziejus Berlyne, (…) kur puiki tiek istorijos, tiek architektūros simbiozė, vaikščiodamas negali atsistebėti, kaip viskas puikiai padaryta. Tai mes tokį šansą turime Vilniuje“, – teigė Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorius.

Jis prisipažino nesąs tikras, kad pavyks muziejų sukurti iki 2029 metų, kai bus minimas Laisvė kovų sąjūdžio deklaracijos jubiliejus.

„Gerai būtų, kad būtų įmanoma, bet net jei ir pavėlavus truputį, būtų nuostabus šansas, pagarbos atidavimas, atiduotume duoklę mūsų pasididžiavimui – Lietuvos partizanams“, – kalbėjo R. Černius.

XX amžiaus Lietuvos laisvės kovų tyrimų ir jų sklaidos, šių kovų įamžinimo programos projekte taip pat numatyta, kad turi būti atnaujinta ir sutvarkyta Lietuvos partizanų vadų 1949 metų vasario mėnesį vykusio susitikimo vieta Grinkiškio seniūnijoje, Radviliškio rajono savivaldybėje, Sajų gyvenamasis namas Balandiškyje, deklaracijai skirta ekspozicija Minaičiuose, įkurtas paskutinių Lietuvos partizanų pažinimo centras Papiškių kaime, Utenos rajono savivaldybėje, suorganizuoti metodiniai seminarai švietimo įstaigų darbuotojams.

Partizaninis karas prieš Sovietų Sąjungos okupaciją Lietuvoje vyko 1944–1953 metais. Jame dalyvavo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų. Šiame kare žuvo per 20 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų.