S.P.: Dauguma žmonių teigė, kad anksčiau turėjo visus reikalingiausius verpimo, siūlų paruošimo austi ir audimo įrankius. Kai kurie per savo amžių turėjo bent kelis verpimo ratelius, o kartais – ir ne vienas audimo stakles, kurias paveldėjo iš ankstesnių kartų: mamų, močiučių, kitų giminaičių. Verpimo ratelis ir šiuo metu yra bene dažniausiai turimas kaimo tekstilininkų įrenginys. Tai galėjo nulemti galimybė jį panaudoti verpalams dvejinti-sukti ir kitoms – pavyzdžiui, mezgimo reikmėms. Labai mažai kas turi išsaugotus pirminio linų paruošimo įrankius, skirtus minti, brukti, šukuoti. O turimi pirminio paruošimo įrankiai dažniausiai pagaminti praėjusio šimtmečio pradžioje ir iki ketvirtojo dešimtmečio pabaigos, kai privati linininkystė Lietuvoje dar buvo labai svarbi ūkio šaka. Nedažname kaime pamatysite mestuvų metmenims apmesti. Tai paprastai paaiškinama: ir seniau apmetimui įrangą turėdavo tik vienas kitas gyventojas, o dauguma pasiruošdavo metimus kaimyninėse sodybose.

– Kokių audinių pavyko rasti? Kaip atrodo kaimo audimo staklės?

D.P.: Pagrindinę tekstilės dirbinių dalį sudaro tradiciniais būdais gaminamos austinės tekstilės medžiagos. Jos audžiamos rankinėmis audimo staklėmis, turinčiomis pakojas nyčių kilnojimui valdyti. Staklės gali turėti ir nevisą rėmą – tai pusstaklės. Naudojamas nyčių skaičius audimo staklėse buvo įvairus – pradedant dviem nytimis ir baigiant keliolika. Pastaruoju metu dvinytis audimas mažai naudojamas, nes buityje dvinyčiai audiniai tinkami tik paprasčiausioms drobėms. Kitose audimo staklėse, ypač didesnio pločio ar turinčiose žakardo mašiną metmenų kilnojimui valdyti, būna įtaisyti metaliniai, jau fabrikinės gamybos – skietai. Bet daug kas dar tebeturi labai kruopščiai pagamintų medinių skietų. Vertingiausia audinių grupė, sudaranti didelę dalį mūsų rastųjų, yra diminiai audiniai.

– Dimai – girdėtas žodis kaime. Kas tai?

S.P.: Dimų raštai ir apskritai diminiai audiniai yra visuotinai pripažinti, turi didžiausią išliekamąją vertę. Dimų ornamentika yra labai savita. Jai būdingas įvairaus dydžio ir skirtingas stačiakampių elementų jungimasis, sudarant įvairius motyvus, pavyzdžiui, katpėdėlės, kryžiaus, akėčių, ąžuolo lapo, obuolio, dobilo lapo ir pan. Dimai audžiami naudojant vieną pagrindo metmenų siūlų ir dvi – pagrindo ataudų ir rašto ataudų – siūlų sistemas. Pastaroji ataudų siūlų sistema paprastai skiriasi nuo pagrindo siūlų savo spalva. Beje, nustatėme, kad dvispalvių diminių audinių grupė yra gausiausia. Keturnyčius dimus lengva atskirti, nes jų raštas labai savitai raibuliuoja. Tokį efektą lemia specifinė siūlų perpynimo tvarka audinyje.

– Lietuviško kaimo seklyčioje paprastai stovi stalas, uždengtas balta staltiese. Ar audžia aukštaičiai staltieses?

D.P.: Staltiesiniai-servetiniai (damastiniai) audiniai – labai būdinga šio regiono audinių struktūra. Šie audiniai audžiami naudojant vieną metmenų ir vieną ataudų siūlų sistemą. Audžiama audimo staklėmis su pakojomis. Reikia 8, 10, 12 ar net 16 nyčių. Tik labai patyrusios audėjos geba austi su tiek daug pakojų. Beje, šiuose audiniuose rašto motyvai yra sudaryti iš įvairaus dydžio stačiakampių, išaustų pakaitomis tai gerąja, tai kita pynimo puse į viršų, todėl abi audinio pusės skirtingos ir abi gerosios.

– Kokios žaliavos naudojamos tradiciniuose aukštaitiškuose audiniuose?

S.P.: Autentiškiems diminiams audiniams yra būdingi natūraliųjų pluoštų verpalai – medvilnės, lino, pluoštinių kanapių. Rašto ataudams naudojami skirtingo atspalvio siūlai, nei būna metmenys. Tam labai tinka įvairių pilkų ir rusvų atspalvių lininiai ar kanapių verpalai, kurių nebūtina papildomai dažyti. Pastarųjų dešimtmečių audiniuose šios tradicijos dažnai nebesilaikoma – rašto ataudams audėjos parenka ir apskritai nebūdingus kaimo audiniams cheminių pluoštų verpalus. Dažnai spalvinis efektas pastarojo meto audiniuose sukuriamas iš cheminėmis medžiagomis dažytų siūlų – tai taip pat nebūdinga senesnių, ypač prieškario laikų, Lietuvos kaimo tekstilei. Verpalų dažymas natūralios kilmės medžiagomis, panaudojant ąžuolo, alksnio žievę, įvairius žolynus, geležies rūdis, daugumai audėjų ir verpėjų dar yra žinomas, bet jau beveik nenaudojamas.

– Minėjote, kad aukštaičių audiniai labai spalvingi. Kokie spalvų deriniai labiausiai mėgstami šiame etnografiniame regione?

D.P.: Aukštaičiai labai gyvi, šnekūs, judrūs, tad ir ekspresyvias spalvas labai mėgsta. Pavyzdžiui, dvispalviuose dimuose dažnai pasirenkami balti siūlai, kurie derinami ne tik su įprasta pilka, ruda, bet ir mėlyna, raudona, žalia, juoda arba geltona spalva. Žymiai rečiau juodi siūlai derinami su kitų spalvų – raudonos, geltonos, žalios, oranžinės – siūlais. Beje, Lietuvos tautinės vėliavos spalvos yra labai būdingos Šiaurės ir Rytų regione audžiamiems diminiams audiniams: tokių daug kur pamatėme. Net gūdžiu sovietmečiu aukštaičiai audė tautinės vėliavos spalvomis, tautinį simbolį Vytį drąsiai išausdavo dekoratyviuose rankšluosčiuose, nors tekdavo dėl to ir nukentėti.

– Yra žinoma, kad balta spalva labai būdinga aukštaitiškiems audiniams. Ir tautiniame kostiume jos daug: balti marškiniai, baltos prijuostės, balti nuometai.

S.P.: Iš tiesų baltą spalvą aukštaičiai labai mėgsta. Tai tarsi jų skiriamasis bruožas. Ištekėjusios moters galvos apdangalas nuometas yra viena archajiškiausių tautinio kostiumo dalių. Audinys nuometui būdavo audžiamas iš itin plonai suverptų siūlų, papildomai puošiamas.

– Ar kaimo žmonės audinius naudoja tik buityje?

D.P.: Audžiami įvairios paskirties dirbiniai: lovatiesės, staltiesės, rankšluosčiai. Radome ir bažnytinės tekstilės, apeiginių, taip pat – vien tik meninės paskirties audinių. Spalvingumu labiau pasižymi audiniai lovatiesėms ir staltiesėms. Rankšluosčiams būdinga balta spalva, paįvairinant pilko ar rudo atspalvio rašto siūlais. Aukštaičiai labai meniškos prigimties žmonės: dažnas aukštaitiškas rankšluostis dar gausiai dekoruotas, suformuojant puošnius kraštus kitais nei audimas būdais, pavyzdžiui, pynimu, rišimu ar mezgimu.

– Etnografinė tekstilė – labai kruopštus užsiėmimas. Daug čia reikia rankų darbo. Juk žinoma, kad kartais net visas raštas išrenkamas pirštais.

S.P.: Taip, tokie audiniai, kurių raštas išrenkamas rankomis, ir vadinami rinktiniais. Jie plačiai žinomi ir Aukštaitijoje labai mėgstami. Audžiant rinktinius audinius naudojamos rykštės, taip pat – specialios virvelės metmenims atskirti. Gali būti audžiama ir žakardine audimo įranga, bet žakardinių audimo staklių pasitaikė nedaug. Apskritai žakardinės audimo staklės nebūdingas Lietuvos kaimui audimo įrenginys, nors jau maždaug prieš 200 metų pasiekęs Lietuvą iš Vakarų Europos. Visų ekspedicijų metu teko pamatyti tik vienas kitas žakardines audimo stakles. Nors rinktiniai audiniai patraukia akį, tekstilės ekspertai jų nepriskiria vertingiausiai kaimo tekstilės grupei. Rinktinių audinių piešinių motyvams neretai būdingi tam tikri kičo bruožai, ir jų kaimo tekstilėje nemažai pasitaiko.

– O kaip audėjos sugalvodavo audinio raštus?