D.P.: Raštus dažnai pasižiūrėdavo kitų audiniuose, patikusius – nusibraižydavo, kartais paimdavo iš knygų, pamatyto paveikslo ar fotografijos, bet beveik visada raštą savaip interpretuodavo. Kalbėjomės su audėjomis, kurios sakė, kad nė vieno vienodo audinio neaudė: raštai skirtingi ir savo dydžiu, ir elementų komponavimo tvarka, ir pakartojimų skaičiumi. O juk prieš atsirandant fabrikiniams audiniams, lietuvės audė labai daug. Vien rankšluosčių per vestuves nuotaka išdovanodavo 20–30!

– Kokių dar audinių pavyko rasti?

D.P.: Kaišytiniai audiniai – dar viena etnografinių audinių rūšis. Šių audinių pagrindas audžiamas drobiniu pynimu. Tai labai specifinės struktūros audiniai, nes tik viena tokio audinio pusė yra laikytina gerąja. Šioje audinio pusėje raštas sudaromas iš įvairių spalvų rašto ataudų, naudojamų tik rašto plotui sudaryti. Rinktiniai audiniai naudojami lovatiesėms, prijuostėms, kilimėliams, takeliams. Aukštaitijos kaimuose mums teko rasti tokių audinių, bet nedaug. Galima sakyti, kad dabartiniu metu ir kelis pastaruosius dešimtmečius šie audiniai Šiaurės ir Rytų Lietuvoje retokai audžiami. Beje, yra dar viena audinių rūšis – kiliminiai gaminiai ir takai. Jie, žinoma, neturi didelių gamybos tradicijų ir nepretenduoja priklausyti paveldo sričiai. Takų audimas, ypač panaudojant atauduose įvairius atliekų siūlus ar audinių atraižas, yra gana dažnas ir žinomas Aukštaitijoje. Darbštūs ir išradingi aukštaičiai puikiai moka sunaudoti buityje susidarančias tekstilės atliekas ir sukurti naują patrauklų gaminį.

– Lietuviškas tautinis kostiumas neįsivaizduojamas be juostų. Ar jas tebeaudžia kaimo meistrai?

S.P.: O, taip! Šiaurės ir Rytų Lietuvoje teko matyti gaminant net tris jų rūšis: austines, vytines ir pintines. Atitinkamai naudojamos ir skirtingos jų gamybos priemonės. Austinės juostos audžiamos siauromis rankinėmis audimo staklėmis. Gana dažnai pasitaikė pamatyti ir juostas su papildomais siūlais – rašto metmenimis. Vytinėms juostoms vyti naudojamos lentelės su skylutėmis kampuose. Lentelės – labai archajiški darbo įrankiai, nes tokios priemonės Lietuvoje galėjo būti žinomos maždaug nuo IV a. Kitos pagalbinės priemonės, naudojamos vejant juostas, yra vadinamieji žiogeliai ir raišteliai. Vytines juostas vejant ir sudarant žiotis ataudo siūlui pratiesti, metmenys yra judinami ne tik vertikaliai, bet ir horizontaliai. Pintinės juostos paprastai pinamos rankomis, nenaudojant jokių priemonių.

Kaltanėnuose matėme labai savitą būdą: tam tikra tvarka svaidant svarelius (maišelius su smėliu), pritvirtintus prie vertikaliai įtaisyto pinamo gaminio siūlų galų. Buvo smagu žiūrėti, kaip kūrybingi tėvai įjungia į šį užsiėmimą ir savo vaikus, kurie taip pynė, tarsi žaisdami judrų žaidimą! Išskirtinis pintinių juostų sandaros ypatumas yra tas, kad nė viena siūlų sistema nėra lygiagreti ar statmena juostos ašinei linijai, taigi šie gaminiai neturi kitoms juostoms būdingos ataudų siūlų sistemos.

– Ar tebeaudžia aukštaičiai tautinius drabužius?

D.P.: Kasdieniams drabužiams audiniai jau beveik neaudžiami. Mūsų kalbintos audėjos dar gerai atsimena metą, kai namudinę audinių drabužiams gamybą išstūmė fabrikinė tekstilė. Bet kokia stulbinanti mums buvo patirtis, kai aptikome naminės gamybos milelių, drobių, išaustų prieš 80–90 metų! Kai kurie iš jų buvo tiesiog unikalūs: iš karto pagaminti reikiamo pločio, t.y. specialiai išausti besiūlės rankovės formos! O tautinių drabužių audinius tebeaudžia pavieniai meistrai. Kartais tradiciniai simboliai rekonstruojami šiuolaikiniuose gaminiuose. Žinoma, dažniausiai tokioje veikloje dalyvauja kūrybingi ir nenuilstantys kultūros centrų darbuotojai, kurių sutikome Zarasuose, Niūronyse, Anykščiuose.

– O ar teko ką nors pamatyti itin savito, tik šiam kraštui būdingo?

S.P.: Šiaurės ir Rytų Lietuvos regionas anksčiau buvo žinomas audinių nuometams audimu. Dar vienas būdingas šio regiono audinių tautiniams drabužiams bruožas – puošyba žičkais. Šie puošybos elementai sudaromi iš raudonos spalvos siūlų, įaudžiamų baltos spalvos audinio gale. Žičkai naudojami tautinių drabužių rankovėse, prijuostėse. Mums pavyko matyti ir rankšluosčių, puoštų žičkais. Kai kuriuose regiono kaimuose, ypač ežeringų vietovių žmonės, pavyzdžiui, Ignalinos, Molėtų r., moka megzti bučius, tinklus žvejybai ir, aišku, jais žvejoti!

– Ar galima tikėtis senųjų amatų atgimimo? Ar vėl gaus audimo staklės Lietuvos kaime?

D.P.: Senieji tekstilės amatai pastaruoju metu tampa naujais muziejinių ekspozicijų objektais ir gali būti gana patraukliai pristatomi lankytojams. Matėme nemažai tokių kaimų, miestelių, kurių bendruomenių entuziastingi nariai steigia amatų centrus, plečia kultūros centrus, kaimo turizmo objektus, kuriuose galima gyvai pamatyti tekstilės – buities ir meninės kūrybos – objektų, būdingų Lietuvos kaimui. Yra žmonių, kurie gamina naujas stakles ar restauruoja senas. Domisi senaisiais amatais jaunieji: mokosi austi ir jiems tai patinka. Autentiškų tautinės tekstilės gaminių išskirtinumas atskleidžia galimybes ir naujų gaminių atsiradimui, rekonstruojant tradicinius simbolius šiuolaikinėje tekstilėje.

– Kas padėtų gyvąją tekstilės tradiciją puoselėti?

S.P.: Reikia, kad ir aukščiausiu valstybės lygiu tradicijos ir jų tęstinumas būtų populiarinami, visapusiškai skatinami ir remiami. Neabejotina, kad tai aktyvins žmonių kūrybiškumą, susidomėjimą kultūros paveldu, jo saugojimu ir puoselėjimu. Žinoma, tai skatintų ir kūrybišką aplinką kaimo vietovėse, žmonių kultūrinį sąmoningumą. Kaimo, miestelių žmonės yra labai darbštūs ir kūrybingi, tik reikia jų darbą matyti ir vertinti, visokeriopai gaivinti amatus, regioninius verslus ir kultūrinę veiklą.