Šimtmečio asmenybių mozaika: visuomeniški mokslininkai

  • Teksto dydis:

"Santaka" tęsia pažintį su Lietuvos valstybės kūrėjais, gamtos, technikos, ekonomikos mokslų ir verslo pirmeiviais, šiose veiklos srityse Kaunui labiausiai nusipelniusius žmones, pristatomus Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų leidinių skyriuje veikiančioje parodoje "Šimtmečio herojai".

Steponas Kolupaila (1892–1964) buvo labai visuomeniškas, daug bendraujantis, daug keliaujantis, neužsisklendžiantis akademiniame darbe žmogus. Jo aktyvi kova prieš belgų koncesininkų apetitą dėl elektros kainos Kauno mieste papiginimo pavaizduota gražiame naujamečiame laikraščio "XX amžius" šarže.

Šaržas: Prof. Steponas Kolupaila amžininkų akimis.

Paskelbta "Naujoji Romuva. 1932, vas. 14 (Nr. 7).

***

Povilas Matulionis (1860–1932) moksliniais tyrinėjimais formavo miškininkystės kultūrą, nukreiptą prieš beatodairišką miškų naikinimą ir už gamtos harmonijos civilizuotą išsaugojimą. Jo požiūris į miškininkystę atsiskleidžia šioje ištraukoje: [...] "Lietuvos miškus betvarkant, visas P.M. rūpestis buvo nukreiptas į jų taupymą. Dėliai to, jis atsiliepia šiaip: "Maniau ir manau, kad miškų gausumas ir didumas turėtų Lietuvai suteikti rezervuarą gerovės ir kredito. Nė kiek nepavydėjau ir nepavydžiu agronomams miškų plotus keisti į kvietienas ar rugienas, bet su sąlyga, jeigu šitie pakeitimai pateisina žemės našumą, ką aš ne visuomet matau. Mėgstu progresą, bet ne regresą. Dirvonai, mano supratimu, nėra progreso pažymys." [...] (Prof. dr. h. c. Povilo Matulionio biografijos bruožai / Vladas Tiškus // Žemės ūkio akademijos metraštis. Kaunas, 1932, t. 6, p. 17).

Dokumentas: P.Matulionio paso kortelė.

Saugoma KRVA, f. 66, ap. 1, b. 1709

***

Kazys Pakštas (1893–1960) buvo geriausias pavyzdys, kaip suderinti mokslo tiriamąją ir mokslo populiarinimo veiklą. Visuomenei buvo žinomas ne tiek dėl regioninės geografijos mokslinių tyrinėjimų, kiek dėl gausių kelionių į įvairius pasaulio kraštus ir kaip antrosios lietuvių tėvynės Madagaskare arba Angoloje, Argentinoje idėjos autorius. Nors pati idėja buvo utopiška, ja K.Pakštas skatino domėjimąsi bendrąja, politine ir lyginamąja regionine geografija. Jis niekur nepabėgo nuo savo idėjų ir regioninės geografijos netgi apibūdindamas ateitininkų vaidmenį lietuvių tautai : [...] "Ateitininkų rolę aš jungiu su visa lietuvių tauta. Šių savybių mums reikia visiems. Mažos tautos judrumas turi reikštis ne tik jos valstybės ribose, bet ir plačiau. Lietuvių tautos sąvoka yra platesnė už jos valstybę. Mes visų pirma turim pasireikšti kultūriniu pajėgumu, kuriuo galėtume imponuoti plačiajam pasauliui. Mano vizijos yra, kad Lietuva netolimoj ateity turėtų studentų apie 10000. Tokiu spartumu ruošdami inteligentus, greit jų turėtume, jei taip galima išsireikšti, ir eksportui. Pasklidę inteligentai plačiajam pasauly, galėtų įnešti lietuviškos kultūros turtų į bendrą tautų lobyną ir ten galėtų atstovauti senosios arijų tautos garbingam vardui. Mūsų tautos likimas ir pasireiškimas negalima jungti vien su tuo žemės sklypu, kuris sudaro mūsų valstybę." [...] (Kaip mūsų vadai gyvena: Pasikalbėjimas su Ateitininkų Federacijos Vyriausios Tarybos nariu Prof. Dr. K.Pakštu / Vl. Viliamas // Ateitis. 1930, vas.–kov. (Nr. 2/3), p. 111).

Nuotaika: prof. K.Pakšto šaržas, pieštas B.Jermolajevo.

Skelbta "Studentų dienos", 1938, spal. 15 (Nr. 12), p. 5.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių