Dvi kovos

Penktadienį atidarytose Paryžiaus olimpinėse žaidynėse Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė vėl sieks užlipti ant prestižiškiausių varžybų pjedestalo. Penkiakovininkei jos bus jau penktos, 2012-aisiais Londone ji pasipuošė auksu, o 2020-aisiais Tokijuje – sidabru.

Olimpinės čempionės ir vicečempionės šiemet laukia dar viena svarbi kova – dėl Seimo mandato. Kur ji turi daugiau galimybių? „Gal olimpinį medalį laimėti sunkiau. Sportininkų Seime yra ir palyginti nemažai, vadinasi, laimėti mandatą įmanoma. Žinoma, L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė jau dukart įrodė, kad ir olimpinis medalis jai pasiekiamas“, – sako Lietuvos sporto enciklopedijos mokslinis redaktorius Renatas Mizeras.

Tituluota sportininkė visuomenės apklausose lyderiaujančių Socialdemokratų partijos sąraše į Seimą – vienuolikta, tad abejonių nedaug, kad rudenį parlamente turėsime dar vieną sporto legendą. Tačiau net olimpiniai medaliai nesuteikia garantijos pasiekti pergalę politinėse kovose. L. Asadauskaitei-Zadneprovskienei jos starte politikoje laurų pelnyti nepavyko: 2019 m. ji kandidatavo į Vilniaus miesto tarybą su garsaus krepšinio trenerio Rūtenio Paulausko vedamu visuomeniniu rinkimų komitetu „Judėk, Vilniau“, kuriame buvo nemažai sportininkų. Olimpietę rinkėjai išreitingavo iš ketvirtos į antrą poziciją, tačiau komitetas mandatų nelaimėjo ir politines ambicijas teko atidėti.

Beje, jos vyras – taip pat penkiakovininkas, turintis du olimpinius medalius – sidabro ir bronzos, Andrejus Zadneprovskis taip pat yra kandidatavęs į Seimą, bet nesėkmingai: 2012 m. „Sąjungos Taip“ sąraše rinkėjai jį išreitingavo iš 139-os į 26-ą vietą, tačiau partija negavo nė vieno mandato.

Tad palinkėkime L. Asadauskaitei-Zadneprovskienei sėkmės ir sporto, ir Lietuvos politikos olimpe, o paskui užsidirbti Seime autoritetą ne tik dėl praeities nuopelnų sporte. Kai kuriems olimpiečiams tai pavyko.

Įvertinimas ir politikoje

Trečios kadencijos Seime sieksiantis Virgilijus Alekna šiomis dienomis taip pat Paryžiuje. Dvejų olimpinių žaidynių čempionas ir kartą bronzos medalio laimėtojas, dukart pasaulio čempionas, ne kartą pelnęs geriausio Lietuvos sportininko titulą, po kartą pripažintas pasaulio ir Europos geriausiu lengvaatlečiu dabar jau jaudinasi už savo sūnus Martyną ir Mykolą. Jie varžysis olimpinių žaidynių disko sektoriuje, tad, atrodo, geriausią visų laikų Lietuvos disko metiką netrukus gali aplenkti ne kas kitas kaip jos paties sūnūs.

Ką tik V. Alekna galėjo pasidžiaugti įvertinimu ir politikoje: Liberalų sąjūdis partijos Seimo rinkimų sąrašo reitinge jį iškėlė į pirmą poziciją (partijos pirmininkė nereitinguota), nors formaliai jis net nėra šios partijos narys. V. Alekna Seime jau dvi kadencijos, jis – Jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininkas, bet dirba ir Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete. Po dviejų kadencijų parlamente į jį jau nebežiūri tik kaip į vienos srities žinovą.

Įvertinimas: tituluotą sportininką ir dvi kadencijas parlamentarą V. Alekną Liberalų sąjūdis Seimo rinkimų sąrašo reitinge iškėlė į pirmą poziciją. I. Gelūno / BNS nuotr.

Beje, tarp aktyvios sportinės ir politinės karjeros V. Alekna turėjo galimybę pamatyti politiką dar vienu rakursu: jis buvo prezidento Algirdo Brazausko asmens sargybinis. Prezidentas net susitikimuose su visuomene yra pristatęs, kad štai kokia sporto legenda yra šalia jo.

V. Alekna liberalų rinkimų sąraše į Seimą įrašytas antruoju po partijos pirmininkės, taip pat legendinės sportininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen.

Ir politinė karūna

Šachmatų karalienė, ryškiausia Lietuvos šachmatų figūra, tituluočiausia visų laikų Lietuvos šachmatininkė, pasaulinių šachmatų olimpiadų nugalėtoja, Europos šachmatų čempionė – tokie titulai V. Čmilytei-Nielsen jos starte į politiką pergalės negarantavo. Dabar iki aukščiausių postų valstybėje iškopusi politikė 2012 m. rinkimuose liko Seimo užribyje. Tik 2015-aisiais, kadencijai jau persiritus į antrą pusę, jai teko atsilaisvinusi vieta. 2016 m. rinkimuose ji mandatą laimėjo, jai patikėtos Liberalų frakcijos seniūnės, opozicijos lyderės pareigos. Netrukus ji išrinkta ir savo partijos pirmininke. Po vėl jau sėkmingų 2020 m. rinkimų ji – Seimo pirmininkė.

Pergalės: šachmatų karalienės titulas V. Čmilytei-Nielsen jos starte į politiką pergalės neatnešė. Tačiau palaipsniui ji išsikovojo ne tik aukštus politinius ir partinius postus, bet ir politinių oponentų pagarbą. P. Peleckio / BNS nuotr.

Savo posūkio į politiką V. Čmilytė-Nielsen nevadina retenybe – tai gana dažna tarp šachmatininkų, nes šio žaidimo išugdytos savybės čia labai praverčia. Ne veltui šachmatais gerai žaidė ir ne vienas Lietuvos politinis lyderis – Vytautas Landsbergis, Andrius Kubilius, Česlovas Juršėnas. „Kritinis mąstymas, kantrybė, įprotis numatyti sprendimų padarinius yra tos savybės, kurias įgijau prie šachmatų lentos“, – yra sakiusi V. Čmilytė-Nielsen.

Kaip šachmatininkę ją vadino švelnia, bet neįveikiama. Panašiai ją apibūdina ir politikoje: darbšti, sklandžiai reiškianti mintis, neįžeidinėjanti politinių oponentų, puikiai mokanti analizuoti situaciją ir numatyti kelis ėjimus į priekį, atsakinga, charizmatiška, sugebėjusi išlaikyti ramybę liberalus krečiant korupcijos skandalui.

Beje, ji šachmatų neužmiršta: ką tik, minint Tarptautinę šachmatų dieną, visi norintys galėjo pasivaržyti su Seimo pirmininke. Nė vienam iš 20 varžovų šachmatų didmeistrės nugalėti nepavyko.

Sportininko savybės – ryžtingumas, tikslo siekimas, savidisciplina, darbas komandoje, ypač jei esi komandinių sporto šakų atstovas, politikoje labai praverčia. Baigus aktyvią sportinę karjerą tai tampa savotišku sporto pakaitalu tolesniame gyvenime.

Žingsnis po žingsnio

Naujos kadencijos Seime nebebus legendinio krepšininko olimpiečio Sergejaus Jovaišos. „Jau esu tokių metų, kad aktyvios veiklos gana. Tokio amžiaus nebėra ko ieškoti naujų didelių iššūkių“, – sako šiemet 70-metį švęsiantis dukart olimpinių žaidynių bronzos medalių laimėtojas, pasaulio čempionas ir vicečempionas, Europos čempionatų visų spalvų medalių savininkas, gudriuoju lapinu vadintas krepšininkas. Nuo 2012-ųjų tris kadencijas jis buvo Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys, nuo 2014 m. – šios partijos narys. Šią kadenciją jis dirbo Kaimo reikalų komiteto komitete ir Jaunimo ir sporto reikalų komisijoje.

Parlamentaras sako, kad į jį kolegos nežiūrėjo kaip į vienos srities žinovą. „Turėjau galimybę pareikšti savo nuomonę įvairiose srityse. Studijavau ekonomiką, dalykai, su kuriais susiduriu Seime, man nebuvo visiškai nesuprantami. Be to, politikas neturi būti visų galų specialistas. Ieškodamas bendrų sprendimų tariesi su kolegomis, įdedi ir savo viziją – toks būna visas kokteilis, ir tai pavyksta“, – sako S. Jovaiša.

Palaipsniui: S. Jovaiša žingsnis po žingsnio pradėjo savo, kaip politiko, veiklą nuo savivaldybės, o paskui atėjo į aukščiausią politikos lygą – Seimą – ir jautėsi savo vietoje. Ž. Gedvilos / BNS nuotr.

Pasak jo, ne kiekvienas sportininkas norėtų tokios veiklos, ne kiekvienas ir galėtų į ją pasinerti, nes tai kitokie dalykai nei sporte, nors kai kur, pavyzdžiui, santykiuose su žmonėmis, kolektyvu, yra panašumų. Jis pabrėžia, kad pagrindinis dalykas – pažiūros, vertybės, kurias turi ir kurių gyvybingumą gali pratęsti būdamas politikoje. „Susipažinau su politikais ir žingsnis po žingsnio pradėjau savo, kaip politiko, veiklą nuo savivaldybės – buvau Anykščių rajono savivaldybės tarybos narys. Paskui atėjau į aukščiausią politikos lygą – Seimą ir kaip politikas jaučiausi savo vietoje“, – sako parlamentaras.

Jis pataria ir kitiems sportininkams eiti į politiką, nes sportininko savybės – ryžingumas, tikslo siekimas, savidisciplina, darbas komandoje, ypač jei esi komandinių sporto šakų atstovas, politikoje labai praverčia. Baigus aktyvią sportinę karjerą tai tampa savotišku sporto pakaitalu tolesniame gyvenime.

Reikia daug mokytis

Tarp pernai kadenciją pradėjusių Panevėžio miesto tarybos narių – pasaulio ir Europos treko dviračių čempionė, vicečempionė ir bronzos medalių savininkė, penkių olimpinių žaidynių dalyvė Simona Krupeckaitė-Leopold. Ar sunku čempionui, baigus karjerą, atrasti savo vietą kitoje veikloje, pavyzdžiui, politikoje?

„Tapti sunku, pritapti sudėtinga – reikia daug mokytis“, – neslepia tituluota sportininkė. Ji sako, kad socialdemokratai ją pakvietė kandidatuoti į Seimą per praėjusius rinkimus 2020-aisiais: „Visi labai ragino sutikti. Nusprendžiau: kodėl ne. Juolab žinojau, kad reikia padirbėti su sporto politika Lietuvoje.“ Tačiau mandato laimėti nepavyko. S. Krupeckaitė-Leopold pripažįsta, kad ir pati pasyviai dalyvavo rinkimų kampanijoje, bet tikėjosi didesnio partijos palaikymo, nes buvo absoliuti naujokė, jai reikėjo daug pamokų. „Tačiau tai buvo mano problema, mano iliuzija, nes nebuvau iš arti susidūrusi su tuo procesu. Jau net pamaniau, kad gal nebenoriu būti politikoje. Kalbino stoti į partiją, bet atsisakiau, nenorėjau įsipareigoti, kad ir partijos vardo nesuterščiau, nes gerbiu jų darbą“, – sako ji.

Iššūkiai: „Tapti politiku sunku, pritapti sudėtinga – reikia daug mokytis“, – sako garsi dviratininkė, o dabar Panevėžio miesto tarybos narė S. Krupeckaitė-Leopold. P. Peleckio / BNS nuotr.

Paskui ją pakvietė kandidatuoti 2023-iųjų savivaldybių tarybų rinkimuose. Socialdemokratai Panevėžyje iškovojo du mandatus, vienas jų ir teko tituluotai dviratininkei, nes rinkėjai iš penktos vietos sąraše ją išreitingavo į antrą.

„Išrinko, esu Panevėžio miesto tarybos narė. Nežinau, kiek esu naudinga visuomenei, nes reikia dar daug ko išmokti, daug ką suprasti, išgirsti, ko žmonės nori. Man įdomu iš vidaus matyti, kaip sprendžiamos mūsų miesto problemos. Tai šiek tiek keičia požiūrį ir į politiką, ir į veiksmus, kurie yra daromi. Yra daug žmonių, kurie turi gerų idėjų, bet biurokratiniai stabdžiai stipriai suvaržo“, – pasakoja S. Krupeckaitė-Leopold.

Ji sulaukė socialdemokratų kvietimo su jais kandidatuoti daugiamandatėje apygardoje ir šių metų Seimo rinkimuose, bet atsisakė. „Jaučiu, kad reikėtų sukaupti didesnį žinių bagažą, jų ir dabar jau turiu daugiau, nes dirbu savivaldoje, matau, kaip iš tikrųjų daroma politika. Eiti į Seimą tik tam, kad eitum, – ne mano charakteriui. Jei eiti, tai kad kažką padarytum, būtum reikšmingas visuomenei, o ne tik tam, kad būtum išrinktas. Dabar kol kas jaučiuosi tik išrinkta į savivaldybės tarybą, nes kažko svarbaus dar nesu nuveikusi“, – sako S. Krupeckaitė-Leopold.

Krepšinio desantas

Tarp savivaldybių tarybų narių dabar yra nemažai sportininkų, o dar visam būriui rinkimai buvo nesėkmingi.

Politikoje sėkmingai debiutavo buvęs krepšinio treneris Jonas Kazlauskas, su konservatorių sąrašu tapęs Vilniaus miesto tarybos nariu. Joje – ir buvęs Vilniaus krepšininkas Linas Kvedaravičius, kandidatavęs su Laisvės partija.

Šiauliuose vėl puikiai pasirodė krepšinio treneris Antanas Sireika. Reitinguojant jam pavyko aplenkti net komiteto „Dirbame miestui“, su kuriuo ėjo į rinkimus, lyderį miesto merą Artūrą Visocką.

Palangoje politinę karjerą pradėjo su konservatoriais kandidatavęs legendinis krepšininkas Renaldas Seibutis.

Kai kurioms krepšinio žvaigždėms sekėsi prasčiau. Kai krepšinio treneris Robertas Kuncaitis pareiškė, kad Krymas de facto priklauso Rusijai, jis buvo pašalintas iš Valstiečių ir žaliųjų sąjungos, pralaimėjo ir Šilutės mero, ir savivaldybės nario rinkimuose.

Alytuje buvusio krepšininko ir krepšinio trenerio Tomo Pačėsos komitetas „Už Alytų“ po dvejų kadencijų taryboje negavo nė vieno mandato. 2020 m. visą būrį buvusių krepšininkų – Valdemarą Chomičių, Artūrą Jomantą, Steponą Babrauską su partijos „Lietuva – visų“ sąrašu jis bandė atvesti į Seimą, bet taip pat nesėkmingai.

Kauno miesto tarybos užribyje liko buvęs Kauno „Žalgirio“ žaidėjas Gediminas Budnikas, kandidatavęs su konservatoriais. Į ją su „Vieningu Kaunu“ pateko kita buvusi sportininkė – bėgikė Inga Juodeškienė.

Klaipėdoje užribyje liko ir su konservatoriais kandidatavęs tituluotas dviratininkas Ramūnas Navardauskas, ir Liberalų sąjūdžio sąraše buvęs futbolininkas Rimantas Žvingilas. Trakų rajone rinkėjai nureitingavo žemyn liberalų sąraše buvusį olimpinį vicečempioną irkluotoją Saulių Ritterį ir jis liko be mandato, kaip ir tose pačiose Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse bronzą laimėjęs irkluotojas Aurimas Lankas nepateko į Šiaulių miesto tarybą, bet todėl, kad be mandatų liko Laisvės partija, su kuria jis kandidatavo.

Visagine vietos politikoje jau įsitvirtino šįsyk su Liberalų ir konservatorių koalicija kandidatvęs buvęs kanojininkas olimpietis Jevgenijus Šuklinas. Jis kovojo ir dėl mero mandato, bet nesėkmingai, tačiau ir vėl dirbs vietos taryboje.

Skuodo rajone su „valstiečiais“ mandatą laimėjo olimpietė disko metikė Zinaida Sendriūtė. Molėtų rajono taryboje vienintelis Regionų partijos atstovas – galiūnas Žydrūnas Savickas. Jis su Liberalų ir centro sąjunga ir Liberalų sąjūdžiu yra siekęs Seimo mandato, tačiau nesėkmingai. Šiemet sėkme nesibaigė ir jo kandidatavimas su „valstiečiais“ į Europos Parlamentą (EP).

Sąsajų su sportu apstu

Anksčiau partijos gal dažniau vaikėsi popkultūros žvaigždžių, o dabar jų sąrašuose daugėja sportininkų. Kitose šalyse taip pat nemažai garsių sportininkų pasuka į politiką. Tačiau, primena Lietuvos sporto enciklopedijos mokslinis redaktorius R. Mizeras, tai priklauso ir nuo politinės kultūros skirtumų. Didžiosiose šalyse partijos ugdosi pamainą, tačiau jaunimo organizacijose nelabai būna sportininkų, nes jaunystėje jie intensyviai treniruojasi. Jau tapę čempionais, paprastai būna turtingi, susitvarkę savo gyvenimus, pinigais jų nesudominsi. Todėl pas mus sportininkų gal ir daugiau nei turtingose Vakarų valstybėse.

R. Mizeras neabejoja: sportininkai gali tapti net ir prezidentais. Štai beveik visi Lietuvos vadovai po nepriklausomybės atkūrimo buvo vienaip ar kitaip susiję su sportu. Algirdas Brazauskas buvo kūjo metikas, Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės narys. Valdas Adamkus buvo lengvaatletis, vienu metu netgi greičiausias lietuvis pasaulyje. Dalia Grybauskaitė jaunystėje žaidė krepšinį, yra pelniusi Rytų kovos menų pirmojo dano juodąjį diržą.

Ekspremjeras Algirdas Butkevičius jaunystėje skynė pergales ant imtynių kilimo. Beje, 2016 m. Seimo rinkimuose Vilkaviškyje, kur jis daug kartų laimėjo mandatą, jį aplenkė kitas buvęs sportininkas – kovos menų meistras Kęstutis Smirnovas.

Seimo pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen – šachmatų karalienė. Buvęs Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas – garsus krepšinio treneris. Seimo narys Eugenijus Jovaiša buvo Lietuvos stalo teniso čempionas. „Valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis – šaškių entuziastas.

Tiesa, jaunystėje daug kas sportavo, bet net ir aukščiausio meistriškumo buvusių sportininkų yra nemažai ir Seime, ir savivaldybių tarybose. Kodėl jie renkasi eiti į politiką? R. Mizeras vardija: „Gal kuriam tai – lig tol nerealizuota svajonė. Kiti baigę karjerą neturi daug pasirinkimų: juk visas gyvenimas lig tol atiduotas sportui, dalis jų mažiau išsilavinę, nes aktyviai sportuodami neturėjo tam laiko, nors dabartiniai sportininkai jau turi neblogą išsilavinimą. Trečia: sportininkai linkę siekti rezultato, kaip ir politikai siekia įgyvendinti savo idėjas. Be to, sportininkai daug keliauja, mato, kaip yra kitose šalyse, gal nori tai panaudoti ir Lietuvoje. Jie pripratę prie dėmesio, nenori varžytis tuščiose aikštėse ar stadionuose, o politikai taip pat būna dėmesio centre.“

Pasak R. Mizero, sportininkų pranašumas politikoje ir tai, kad jie pratę daug komunikuoti, ypač komandinėse sporto šakose, ar, kaip V. Čmilytei-Nielsen kylant politinės karjeros laiptais, visi kaip pranašumą minėjo, kad ji – šachmatininkė, vadinasi, žino penkis ėjimus į priekį. Be to, sportininkai pažįsta daug žmonių, ir juos mato daugybė, o tai politiko darbe praverčia. Pranašumas ir tai, kad jie paprastai neblogai moka užsienio kalbas.

Kaip rodo konkretūs pavyzdžiai, čempiono medalis pergalės rinkimuose dar negarantuoja. Priklauso ir nuo to, kiek populiarios sporto šakos atstovas veržiasi į politiką ir kokie jo asmeniniai titulai, žinoma, ar jo pasirinkta partija neliks už borto.

Kartais ir patys buvę sportininkai supranta, kad jei tinki vienai sričiai, nebūtinai tiksi ir kitai. Štai per praėjusius EP rinkimus su „valstiečiais“ mandatą laimėjęs garsus krepšininkas Šarūnas Marčiulionis jo iš karto atsisakė.

Vis dėlto, ar sportininkams labiau reikia partijų, ar partijoms – jų? „Reikia vieniems kitų. Kuriems kurių labiau, priklauso nuo situacijos. Garsūs sportininkai, kurie užsidirbę daug pinigų, gal labiau patraukia į verslą, nes turi pradinį kapitalą. Tokie labiau reikalingi partijoms. Štai krepšininko Arvydo Sabonio visi norėtų, bet ar norėtų jis? Vis dėlto, jei buvusio sportininko ir partijos požiūriai į vertybes sutampa, išeina gera sinergija, nors su sportininkais sunkiau dirbti, nes jie truputį kitokie: sporte nepasieksi aukštų rezultatų, jei būsi toks kaip visi visi. Tačiau jei jie pasitiki partijos vadovybe (kaip būdami sportininkais treneriu), jei sutampa jų požiūriai, galima pasiekti labai aukštų rezultatų politiniame lauke“, – neabejoja R. Mizeras.