Valerijaus Gergijevo orkestras Lietuvoje jau turi apšildymo grupę – neva patriotiškų balalaikų ansamblį.

Tai paradinio patriotizmo puoselėtojai, kurių repertuare nuolat kartojasi sovietinių propagandistų masių sąmonėn įdiegti terminai – provokacija, propaganda, išdavystė, tėvynės priešai, idealų paniekinimas, kruvina istorijos dėmė, žodžiu, toks „Molotovo kokteilis“, kuris metamas visuomenei po kojomis, bandant sukelti patriotinį šurmulį ar net psichozę.

Natūralu, kad apšildymo grupė pagrindinį savo pasirodymą nutarė surengti prieš pat V.Gergijevo diriguojamo orkestro koncertą. Ant pėsčiųjų tilto, vedančio į „Žalgirio“ areną, bus dėliojamos žvakutės ir tokiu būdu, pasak organizatorių, vyks „tyli protesto akcija“. Ir čia pat fariziejiškai primenama, kad „sausio 13-osios naktį rusų tankai važiavo per beginklius žmones“.

Tad tu, inteligente, sausio 13 dieną eidamas į simfoninės muzikos koncertą būsi verčiamas pasijusti kaip kažkoks kolaborantas, o štai žvakutes degins ideologinio tyrumo būtybės.

Kažkur girdėta supriešinimo dramaturgija. Ar tik ne Kremliuje?

Visose šalyse egzistuojančią specifinę patriotų atmainą (nepainioti su tikrąja žodžio „patriotas“ reikšme) taikliai apibūdina žinomas anglų posakis, jog patriotizmas – paskutinė niekšų priebėga. Pridursime, jog niekšus gana sunku atpažinti, nes jie veidus slepia po plačiai ištiražuotomis neva „tikrojo patriotizmo“ kaukėmis ir kitais atributais.

Paradiniai patriotai, pasaulinio garso dirigento V.Gergijevo asmenyje įžvelgiantys Rusijos  įtakos agentą, stebėtinai panašūs į sovietinį saugumietį, kuris išklausęs simfoninio orkestro, kreipėsi į smuikininką: „Sakykite, draugas smuikininke, kodėl jūs sumanėte atlikti solo partiją. Tai mums visiškai nesuprantama. Juk partija pas mus tik viena – komunistų. O jus ten, prašyčiau nekikenti. Mes tuojau išsiaiškinsime, kodėl jūsų instrumentas vadinasi kontra...bosas“.

Beliko sukurti analitikų grupę, kuri stebėtų, ar dirigento lazdele mojuojantis maestro nesiunčia kokių nors slaptų ženklų klastingiems nepriklausomybės priešininkams, kurie groja kontrabosais ir atlieka įvairias solo partijas, iš anksto nesuderintas su Kauno meru Andriumi Kupčinsku.

Mat A. Kupčinskas pastarosiomis dienomis pasijuto kaip arkivyskupas Sigitas Tamkevičius tarp katalikų. Politikas ėmė nurodinėti, kaip dera elgtis Sausio 13-ąją: kokio pobūdžio koncertus rengti, kokį repertuarą pasirinkti, kad jis, anot mero, neperžengtų minėtos „dienos tematikos“.

Jei meras ims nurodinėti „dienos tematikas“, galimas daiktas, kad kitais metais bus išleista mero instrukcija, kaip lietuviui privaloma elgtis Sausio 13-ąją. Pavyzdžiui, dieną pradėti tylos minute, paskui – mišios, po jų – istorinių vietų lankymas ir pan. Galbūt vertėtų pasimokyti Šiaurės Korėjoje ištobulinto raudojimo meno ir tą dieną viešai raudoti miesto gatvėse ir aikštėse.

Iš kur tas noras mokyti, kaip reikia elgtis? Gal iš puikybės?

Meras, beje, 1991 metų sausio 13-ąją dar buvo nepilnametis. Pavyzdžiui, „Kauno dienos“ žurnalistai, kaip ir dešimtys tūkstančių savo veiklos nesureikšminančių kitų Lietuvos piliečių, tuo metu pagal galimybes įsijungė į tų dienų įvykius – rengė reportažus iš barikadomis apjuostos Kauno miesto savivaldybės, iš „Jedinstvos“ aktyvistų apsupto parlamento, iš naktinio miesto gatvių, kuriuose patruliavo sovietinė kariuomenė.

Išeidami iš redakcijos išsinešdavome brangesnę įrangą – diktofonus, fotoaparatus, nes nebuvome garantuoti, ar kitą dieną kabinetuose nerasime desantininkų. Prisimenant tų dienų autentiką, dabartinis skambinimas tariamo pavojaus varpais teprimena balalaikų skambesį.