Jei Napoleonas Kaune ir anais laikais būtų pasiklydęs, kaip aną savaitę atsitiko jo antrininkui, Europos istorija galėjo būti kitokia, ir visi šiame kontekste minėtų nebe Vaterlo, o Kauną. Čia dar buvo „žvalgomasis“ Napoleonas, „tikrasis“ atjos birželį, o kad nepasiklystų, kareiviai jam nuties pontoninį tiltą, gal net su švytinčiom girliandom – kad tikrai nepasiklystų.

Napoleonas Pirmasis nuniokojo visą Kauną (sakoma, kad jis gynė Lietuvą nuo carizmo, bet iš garsiausio naujo lietuviško filmo juk žinom, kad nuo carizmo mus gynė Tadas Blinda), Napoleonas Pastarasis – ne visą, tik jo kultūros biudžetą, kuris terūpi patiems kultūrininkams, t.y. mažai ir neįtakingai visuomenės daliai. Na ir kas, kad paskirtasis „šventės“ režisierius protestuodamas atsisakė režisuoti, bus dar tų režisierių, o šitas su visais kultūrininkais tekeliauja kur nori naujai nutiestu pontoniniu tiltu.

Visai kitokio pobūdžio pontoninis tiltas veda į festivalį „Kaunas Jazz“, aprašytą jau tiek kartų, kad akys sudiltų beskaitant, ir per daugybę metų prisikvietusį tiek įvairaus stoto džiazo atlikėjų, kad ausys sudiltų beklausant. Kai kas tai vadina tradicija, kai kas inercija, bet, šiaip ar taip, visi žino, kad skambės karilionas, kils balionas, Irenos Mikuličiūtės pabiručiai margins grindinį, lauko scenoje šimtas dešimtą kartą siautės „Saulės kliošas“, o apie „grandų“ koncertus vieni sakys, kad „pernai buvo geriau“, o kiti, kad „ne, geriau šiemet“. Festivalis jau toks tradicinis, kaip velykinis margutis, niekas be jo neįsivaizduoja savo kultūrinės panoramos. Be „Lietuvos teatrų pavasario“ daugelis nesunkiai apsieitų, o Kaunas be „Kaunas Jazz“ (arba – jo legendos) atrodytų kaip zebras be dryžių. Tam tikra prasme, Kaunas ir yra Vieno festivalio miestas. Nenoriu sumenkinti kokio Pažaislio muzikos festivalio, ar net „Poezijos pavasario“, tačiau tokia kultūrine piligrimyste kaip „Kaunas Jazz“, mieste negali pasigirti niekas.

Vis labiau pasitraukiant į nebūtį ar neaiškias lokacijas festivalio senbuviams, tikrajai bohemiškai džiazuomenei, jų vietą turėtų užimti norintieji ne pasibūti, o tiesiog pasiklausyti muzikos. Ar iš tiesų taip? Festivalio publikos genezė per du jo gyvavimo dešimtmečius – puikiausia tema įdomiam sociologiniam tyrimui.

Kitą savaitę Kaune pagaliau turėtų būti atidarytas dar vienas potencialus kultūrinės piligrimystės ir kitokių traukų centras – „Fluxus ministerija“. Visiems įdomu, ar ji bus funkcionali ir patraukli visai kitoje terpėje, nei vilnietiškoji. O tai savaime intriguoja. Sėkme neabejoja tik pagrindinis šios ministerijos ministras Artūras Zuokas, kuris apskritai retai kuo nors abejoja. Ką gi, ačiū jam ir už optimizmą, ir už ministeriją. Kai taps Egipto prezidentu (egiptiečių idėja savo prezidentu rinkti Zuoką nusipelno aplodismentų), gal į Kauną perkels porą piramidžių. Napoleonas juk buvo ir prie piramidžių, tad jam Kaune pontoninio tilto ir mero kalbos gali neužtekti. Tiesa, piramidėms perkelti į Kauną gali prireikti lėšų. Ir nė kiek neabejoju, kad valdininkai jų rastų. Juk tai būtų pinigai, skirti kultūrai, ar ne?