Gerbiamas Jonai Vainauskai, perskaitęs jūsų pareiškimą negalvojau, kad man taip pasiseks.

Tik dabar pagaliau supratau, kas už virvučių tampo marionetes ir rašo scenarijų teatrui, kurio scena yra visa Lietuva, o man tame virtualiame melo pasaulyje, kurį jūs kuriate, skirtas išprotėjusio Buratino vaidmuo. Visa tai daroma tam, kad apgauti žmones, kuriuos jūs laikote kvaila pilka mase ir nenešate jokios atsakomybės nei prieš Dievą, nei prieš sąžinę, kuriai jūsų kūnuose galbūt nėra ir vietos?

Mano tėvas, kitaip nei jūsų, mirė, kai man buvo penkiolika. Geri tėvo draugai tada manęs pagailėjo – šešiolikos gavau pažymą dirbti. Nuo to laiko nesustodamas dirbau.

Jūs teisus aš viską darau už savo pinigus. Kitaip nei jūs – už svetimus.

Ir dar moku rytinį „mokestį“. Tegul mano pinigai leidžia jums tapti tikru vyru. Niekada nepamirškite to.

Be to, noriu priminti, kad „Siemens“ areną Vilniuje atsisakė finansuoti visi bankai, o aš nepabijojau, nes myliu sportą. Naudokitės į sveikatą dėl teisingo sporto, o ne dėl šou biznio, kur visos vietos turnyro lentelėje iš anksto žinomos.

Planas paskelbti mane išprotėjusiu virto didele bėda, pralaimėjimu ir jūsų negabumų triumfu. Išprotėjusio Buratino komanda be trenerio sugebėjo nugalėti tokio išsilavinusio ir vertybes puoselėjančio kvestionuotojo komandą. Esmė ne tame, kad laimėjome, bet kad jūsų rengtas šou atsisuko prieš jus patį. Galų gale galbūt Lietuva pabus.

Panašu, kad jūs išėjote iš proto, o ne aš. Ir ne aš sugalvojau naują „šiek tiek“ kietesnį krepšinį. Galvojau, kad Kurtinaitis moko vaikus žaisti „šiek tiek“ kietesnį krepšinį, bet klydau. Po trijų susitikimų pažinęs jūsų mentalitetą dabar suprantu, kieno čia darbo rezultatas – šiek tiek sulaužyta Begičiaus ranka, „šiek tiek“ sutrenktos Watsono smegenys.

Kodėl aš kovoju? Kad iš jūsų kareivių perimčiau „Žalgirį“ ir valdyčiau klubą. Už savo veiksmus atsakyčiau prieš sirgalius ir Lietuvą.

Jūs manęs nenustebinote gerai organizuotais veiksmais, nes aš tai jau ne kartą perėjau.

Jūs nepastebėjote, kad su FBK „Kaunu“ aštuonerius metus tapome Lietuvos čempionais. Kol supratome, kad sportiniais principais „Kaunas“ nenugalės. Dabar tapo aišku, po kokių tipų priedanga futbolas paverstas lažybininkų kontora.

Tuomet, kai mes Kaune priiminėjome tokias žymias komandas kaip „Liverpool“, visas pasaulis apie Lietuvą sužinojo kaip apie futbolo šalį.

Kai sulaužėme mitą ir Glazge, ir Kaune nugalėdami „Rangers“, Škotijoje netgi nutraukė TV transliaciją, kad paslėpti gėdą žlugus keturiasdešimtmečiui mitui, sukurtam, siekiant apgauti savo sirgalius. Jis žlugo Lietuvoje. Tai istorinis įvykis. Nesimokykite iš jų. Vis tiek galas bus toks pats.

Aš suprantu, kad esate kvestionuotojas (taip protingai parašėte, kad net sunku pakartoti) ir turite savo vertybes, iš kurių savo virtuvėje verdate opiumą liaudžiai. Kaip jūs nepastebėjote, kai pirmais metais, kai atėjau į Škotiją su žaidėjais iš Lietuvos likau be trenerių ir šešių futbolininkų. Du iš jų pavogė, bet keturis sugebėjau susigrąžinti. Sugebėjau nugalėti futbolo mafiją ir dar iškovoti Škotijos taurę. Kaip jūs nepastebėjote, kaip aš tarp trijų šimtų tūkstančių sirgalių Edinburge jojau ant karvės, rankose laikydamas čempionų taurę, nors tos nuotraukas apskriejo visą pasaulį. Matyt, net kai „Žalgiris“ taps Eurolygos čempionu dėl per didelio intelekto to vis tiek nepastebėsite. Toks jau pilkos vidutinybės refleksas. Mokykitės intelektuale, nepasiduokite.

Prisiminkite ir perspėkite savus pirmadieniui. Lietuvoje vertybė yra ne tik krepšinis, kurį jūs „šiek tiek“ kaip patriotas saugojate, bet ir teisėjai, kurių dar nepavertėte vergais kaip futbole, galbūt ir su jūsų pagalba.

Aš matau, kad jums sunku mane suprasti, bet jei bėgate į teismą, vadinasi, kad nors kažką supratote.

Gerai Walteris Scottas pasakė: „Jeigu velnias tave veja priešais save, tavęs ir tavo aplinkos jau niekas nesustabdys“.

Kauno „Žalgirio“ savininkas Vladimiras Romanovas