Ištakos – viduramžiuose

Išpardavimo periodų reguliavimas reiškia, kad prekybininkai gali organizuoti išpardavimus ne bet kada, o tik valstybės institucijų tiksliai nustatytu laiku. Paprastai tai būna sausio–vasario ir liepos–rugpjūčio mėnesių išpardavimai, bet šalys turi teisę pačios nustatyti pirmąją išpardavimo dieną, nuo kurios prekybininkai gali vilioti pirkėjus nuolaidomis ir tik aiškiai reglamentuotuose dienų rėžiuose vartoti žodį „išpardavimas“.

Lietuvoje išpardavimų periodai nereguliuojami, tačiau tokia praktika taikoma Prancūzijoje, Italijoje, Liuksemburge, Belgijoje, Rumunijoje ir kai kuriose kitose ES šalyse.

Tokių reguliavimų ištakų galima ieškoti dar viduramžiuose, kai veikė cechai ir įvairios gildijos. „Jų nariai buvo gana griežtai reguliuojami, pavyzdžiui, kiekviena iškepta bandelė turėjo atitikti tam tikrą svorį, nenukrypti nuo kitų nustatytų normų. Jau tais laikais būta gamintojų reguliavimo, kad pirkėjas ir vartotojas neliktų nuskriausti“, – sako Vilniaus universiteto ekonomistė dr. V. Petrylė.

Kalbant apie šiuolaikinę ES teisę, visos pagrindinės direktyvos, kurios reguliuoja teisingą konkurenciją, komercinę praktiką, vartotojų teises, kainų nurodymą ir kitus aspektus, yra perkeltos ir į Lietuvos teisę. „Tačiau išpardavimų terminų reguliavimas yra valstybių narių teisė“, – pabrėžia dr. V. Petrylė.

Specifika: dr. V. Petrylė pastebi, kad tose šalyse, kuriose išpardavimai yra reguliuojami, vartotojas dažniausiai yra ne toks kantrus ir perka norimą prekę nesulaukęs išpardavimo. / Dr. V. Petrylės asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvos civilinis kodeksas labai aiškiai reguliuoja informavimą apie nuolaidas. Pardavėjas privalo suteikti pirkėjui informaciją apie taikomą prekių kainų sumažinimą, o bet kuriame pranešime apie prekės kainos sumažinimą taip pat nurodyti ankstesnę jos kainą. Ankstesne kaina laikoma mažiausia kaina, kurią pardavėjas taikė per 30 dienų laikotarpį iki kainos sumažinimo. „Negali būti taip, kad jis vakar pakėlė kainą dvigubai, o šiandien padarė 50 proc. nuolaidą ir kaina liko tokia pati kaip užvakar“, – akcentuoja dr. V. Petrylė.

Lietuvoje vartotojai neretai per vadinamojo juodojo penktadienio išpardavimus pastebi, kad prekybininkai vis dėlto paskelbia menamų nuolaidų, kurias apskaičiuoja nuo kur kas didesnių sumų, nei jas patys pirkėjai yra užfiksavę prieš tokius išpardavimus. Dr. V. Petrylė sako, kad tokiu atveju vartotojai iš tiesų turi netylėti ir kreiptis į vartotojų teisių apsaugą, toks prekybininkas būtų nubaustas. Ekonomistė prisipažįsta, kad prieš maždaug dešimtmetį tokių atvejų galėjo pasitaikyti ir daugiau, teko ir pačiai su tuo susidurti, bet tada reguliavimas šalyje buvo kitoks, o šiandien į tai žiūrima kur kas atsakingiau.

Jei išpardavimo terminai yra reguliuojami, vienareikšmiškai laimi pardavėjas, ne vartotojas.

Išvalyti sandėlius

Nors Lietuvoje išpardavimų periodai nereguliuojami, šalies prekybininkai laikosi tradicinių šių terminų rėžių – daugiausia dėl sandėlio išvalymo. Juk rugpjūtį verta išparduoti sukneles, kurių rugsėjį niekam nebereikės, nes visi dairysis megztinių ar paltų.

„Sumažinus kainas ir išpardavus prekes, atsiranda vietos naujoms prekėms. Žiemą yra dvi priežastys, kodėl net ir be reguliavimo prekybininkui naudinga skelbti išpardavimą: jau minėtas sandėlio valymas ir faktas, kad po Kalėdų žmonės nustoja pirkę, todėl išpardavimas tampa būdu vėl pritraukti vartotojus į parduotuves. Jei žiūrėtume į prekybininkų statistiką, sausio–vasario mėnesiais tokių prekių, kaip drabužiai, batai ar kita tekstilė, pardavimas stipriai krinta“, – aiškina ekonomistė.

Kadangi Lietuvoje išpardavimų periodų reguliavimo nėra, vienas išpardavimas gali keisti kitą – tik svarbu laikytis sumažintos kainos nustatymo reikalavimų. Lietuvoje, anot dr. V. Petrylės, iš dalies ir matoma tendenciją, kad įvairiausio plauko išpardavimai yra gana įprastas reiškinys. „Ten, kur yra griežtai reguliuojami išpardavimų periodai, tarpinių išpardavimų būti negali. Pardavėjas, pamatęs, kad konkurentai jo pardavinėjamą megztuką parduoda už mažesnę kainą, gali sumažinti savo nustatytą kainą, bet jis negali skelbti, kad tai yra išpardavimas arba nuolaida“, – teigia ji.

„Pavyzdžiui, Belgijoje žiemos išpardavimas gali vykti nuo sausio 3 d. iki sausio 31 d., ir taškas. Vadinasi, vasario 1-ąją nuolaidos prekybininkas jau nebegali taikyti“, – priduria ekonomistė.

Tokie reguliavimai galimi ilgo vartojimo prekėms, kaip pastebi V. Petrylė, dažniausiai tekstilei ar avalynei, bet teoriškai galėtų būti taikomi, pavyzdžiui, ir buitinei technikai. Konkreti valstybė pati nusprendžia dėl konkrečių prekių, bet maistas bene pirmasis pataiko į tą kategoriją, kuriai panašūs reguliavimai netaikomi, nes tai yra trumpo galiojimo termino prekės.

Senesnės prekės

Išpardavimų lentynose gali atsirasti ne tik besibaigiančio sezono prekės, bet ir kur kas senesnės, nes tam jokio apribojimo nėra. Pasak dr. V. Petrylės, iš dalies tokių prekių atsiradimas lentynose susijęs ir su tuo, ar šalyje yra reguliuojami išpardavimo terminai: „Jei yra reguliavimas, yra mažesnė tikimybė, kad parduotuvėse atsiras senesnių sezonų prekių, nes, kai esi įspraustas į trumpą terminą, esi labiau spaudžiamas greičiau išparduoti, greičiausiai kainą nuleisi labiau, siūlysi prekę labiau, kad tik greičiau jos atsikratytum, nes kitaip ji gulės sandėlyje iki kitų metų.“

„Kai reguliavimo nėra, pardavėjas nėra taip spaudžiamas ir būdamas mažiau motyvuotas išparduoti prekes galbūt paliks jas sandėlyje ir parduos po mėnesio, o gal net ir kitais metais. Lietuvoje šiek tiek labiau tikėtina, kad praėjusių sezonų prekės bus pardavinėjamos ir šiemet, ir galbūt kitąmet. Tačiau nesakyčiau, kad tai yra blogas reiškinys – kantresnis pirkėjas tokiu būdu gali savo seniai išsirinktą prekę įsigyti dar pigiau“, – teigia dr. V. Petrylė.

Ekonomistė pastebi, kad pasitaiko ir tokių atvejų, kad, jei gamintojas yra silpnesnis, o prekybininkas yra stiprus, abu gali sudaryti sutartį, jog neparduotos prekės bus grąžinamos gamintojui. Tačiau nedažni atvejai tokių prekių, kaip drabužiai ar avalynė, nes paprastai gamintojai būna stambesni už pardavėjus.

Kantrybės anatomija

Lietuviai išpardavimais tikrai domisi, sako dr. V. Petrylė. Po pandemijos pastebima, kad, daugeliui prekybininkų persikėlus į internetą, vartotojams tapo daug lengviau gauti informacijos ir palyginti kainas. „Kaip vartotojai tapome labiau informuoti, mažiau lojalūs, mus sunkiau apgauti, paskelbus kokią nors nuolaidą ar išpardavimą“, – pabrėžia ekonomistė.

Jei lygintume kainų lygį Lietuvoje ir ES, suskirstant šalis į dvi grupes, kai išpardavimai yra griežtai reguliuojami ir tokių reguliavimų nėra, vidutinės drabužių ir avalynės kainos tiek vienoje, tiek kitoje grupėje yra praktiškai identiškos. „Tačiau aukščiausios drabužių ir avalynės kainos yra Čekijoje, kurioje išpardavimų periodų reguliavimo nėra, toliau rikiuojasi Rumunija, kurioje tokių ribojimų yra, trečia pagal brangumą yra Estija. Žemiausios kainos yra Portugalijoje, Airijoje ir Lenkijoje – ten išpardavimų ribojimų nėra. Mes vos viršijame ES vidurkį“, – vardija dr. V. Petrylė.

Kalbėdama apie vartotojų įpročius, ekonomistė taip pat pastebi, kad ten, kur išpardavimai yra reguliuojami, vartotojas dažniausiai yra ne toks kantrus. „Pavyzdžiui, jeigu spalio pradžioje atėję į parduotuvę ir pamatę paltą norite jį įsigyti, tačiau žinote, kad išpardavimas prasidės sausio viduryje, nes taip jūsų šalyje nustatyta, turėdamas kantrybės gal ir palauksite, tikėdamasis, kad to palto niekas nenupirks. Tačiau labai tikėtina, kad keturių mėnesių nelauksite, nes gal to palto net nebeliks“, – sako ji.

Tose šalyse, kuriose išpardavimo terminai nėra reguliuojami, žmogus nežino: galbūt išpardavimas bus po kelių savaičių, galbūt – po mėnesio. „Kai vartotojas nežino, jis yra kantresnis, yra linkęs palaukti. Lietuviai šiuo atveju taip pat yra kantresni, nes šalyje tokio reguliavimo nėra. Nekantriausi iš esmės yra tie, kurie labai nori prekės ir mažiau taupo pinigus“, – teigia ekspertė.

Kas laimi?

„Jei išpardavimo terminai yra reguliuojami, vienareikšmiškai laimi pardavėjas, o ne vartotojas, – konstatuoja dr. V. Petrylė. – Vadinasi, pardavėjai sėkmingai užsiima lobizmu ir įtikino politikus priimti tokį įstatymą. Pirkėjas šiuo atveju nelaimi, nebent keli pirmieji prie durų, kurie išpardavimo pradžioje spėjo nusipirkti savo norimą prekę. Kita vertus, jie sugaišo laiko, stovėdami prie durų.“

Kai toks trumpas terminas, esi labiau spaudžiamas greičiau išparduoti, greičiausiai kainą nuleisi labiau, nes kitaip prekė gulės sandėlyje iki kitų metų.

Kalbėdama apie Lietuvą, ekonomistė teigia, kad išpardavimai, kuriuos sutinkame sausį–vasarį ar liepą–rugpjūtį, nėra labai dideli, todėl prekybininkai labai didelės naudos iš to neturi. „O sausį–vasarį, kaip jau minėjau, pardavimų pajamos drastiškai krinta, nes visi būna apsipirkę dar prieš Kalėdas“, – priduria ji.

Ar toks reguliavimas gali būti naudingas valstybei? „O kas yra valstybė? – į klausimą klausimu atsako dr. V. Petrylė. – Valstybė – tai mes visi, prekybininkai ir vartotojai. Valstybei yra mažiau naudos, jeigu išpardavimai yra reguliuojami, nes vartotojas daugiau praranda, jis yra priverstas nelaukti ir pirkti brangesnę prekę dabar.“

„Ar valstybei tenka naudos dėl surenkamų mokesčių? Kažin, nes reguliuojant išpardavimų terminus daugiau pridėtinės vertės mokesčio (PVM) valstybė gauna už brangesnę prekę, kuri perkama ne per išpardavimus, ir surenka mažiau PVM už atpigintą prekę, kuri perkama per reguliuojamus išpardavimus. Valstybės biudžeto prasme viskas susiniveliuoja, tad labai abejočiau, kad valstybė gautų daugiau finansinės naudos reguliuodama išpardavimų periodus“, – sako dr. V. Petrylė.