Žuvinto biosferos rezervate, atlikus baltųjų gandrų apskaitą paaiškėjo, jog lizdus palieka didžiausias per visą rezervato gandrų lizdų stebėjimo istoriją gandriukų skaičius.

Ar gandrams ši vasara buvo palanki? Nuo šienapjūtės pradžios daugelyje vietų laukuose buvo stebėti neperinčių 20-50 šių paukščių būriai. Imta spėlioti, kad tai nesėkmingo perėjimo, gandrų pertekliaus, blogų orų pasekmė. Gandrų apskaitos Žuvinto biosferos rezervate abejones išsklaidė. Patikrinus visus 49 lizdus registruotus lizdus paaiškėjo, kad šiais metais sėkmingai perėjusių baltųjų gandrų porų ir lizdų skaičius netgi padidėjo. Kiek kuklesnė šiemet buvo tik vidutinė gandrų vada - 2,6 jauniklio teko vienam lizdui. Tik viename lizde užaugo 5 gandriukai.

„Ne visoms gandrų poroms pavyko išperėti ir užauginti jauniklius. Šią vasarą iš 31 rezervate perėjusių porų 2 perėjo nesėkmingai. Nepasisekė gandrams įsikūrusiems Lazdijų rajono Naujavalakių kaime. Praūžęs viesulas čia nuplėšė ne tik sodybos pastatų stogus, bet ir išvertė šalia medyje esantį gandrų lizdą su keturiais jaunikliais. Paukščiai neteko ne tik namų, bet ir savo atžalų. Apskaitos metu gandrai jau baiginėjo atstatyti lizdą, o sodybos šeimininkai gyvenamojo namo stogą.

Lizdus paliekantys jaunikliai nuo tėvų skiriasi tik mažesniu ūgiu ir juosvais snapais. Tačiau ir pradėję skraidyti, jaunikliai dar ilgokai grįš į lizdą nakvynėn. Tėvams ten greičiausiai vietos nebeliks. O jau po mėnesio visiškai sustiprėję ir tapę savarankiškais jauni gandrais pakils skrydžiui į žiemojimo vietas. Pavasarį jie vėl grįš į gimtąsias vietas. Baltųjų gandrų lizdai Žuvinto biosferos rezervate stebimi kasmet nuo 2003 m. Gandrų apskaitos rodo apgyvendintų teritorijų ekologinę būklę. Lietuvos nacionalinis paukštis gandras laikomas sveikos aplinkos ir tausojamojo žemės ūkio indikatoriumi “ – sakė Žuvinto biosferos rezervato direktorius Arūnas Pranaitis.

Baltasis gandras – žemdirbystės ir gyvulininkystės krašto paukštis, įsikuriantis žmonių kaimynystėje. Suaugę gandrai tupėdami lizde užvertę galvą kalena snapu. Prieš užverčiant galvą visad sušnypščia. Maži gandriukai pradžioje kniaukia, paūgėję – šnypščia.

Gandralizdyje deda 3-5 baltus kiaušinius. Peri patinas ir patelė 31-34 dienas. Išsiritę gandriukai maitinami abiejų tėvų. Lizdą palieka po 53-55 dienų, bet dar apie dvi savaites skraido su tėvais.

Baltieji gandrai peri ant pastatų stogų, medžiuose, ant stulpų, vandentiekio bokštų. Gandrams įsikurti šalia sodybų padeda žmonės, įkeldami lizdų pagrindus, neretai - akėčias, vežimo ratus. Patys gandrai susineša gana dideles šakas, vėliau ant jų krauna velėną, šieno gumulus, sausą mėšlą ir kt. Lizdą krauna nuolat, net ir kai jaunikliai auga. Gyvendami tuose pačiuose lizduose ir visaip jį remontuodami, sumontuoja gana didelį statinį, kuris neretai nukenčia per gandrų peštynes, pučiant stipriam vėjui. Maistą susiranda drėgnose pievose, ganyklose, balose, pakrantėse. Gaudo vabzdžius, kitus bestuburius, žuvytes, varliagyvius, ant žemės perinčių paukščių jauniklius. Kartais ryja peles, žiurkes, įvairius roplius. Varlės tik nežymi maisto dalis.

Iš žiemojimo vietų baltieji gandrai į Lietuvą parskrenda apie kovo 25 dieną. Senovės lietuviai gandro sugrįžimo dieną vadindavo Bloviesčiais. Išskrenda paukščiai rugpjūčio pabaigoje. Jie per du-tris mėnesius įveikia 8-10 tūkstančius kilometrų.

Lietuvoje baltasis gandras laikomas nacionaliniu paukščiu. Nuo seno gerbiamas žmonių. Laikomas sodybos globotoju, santarvės nešėju. Folklore pasakojama, kad gandrai atneša mažylius. Gandras dažnas ir pasakų, ratelių, žaidimų, dainų personažas.